Skaitydama visą laiką galvojau apie pradžioje minimą sakinį, kad pačios kūryba nėra susijusi su identiteto paieškomis, bet tekstui įpusėjus, man pasirodė, kad to identiteto visai ilgu - kas mes, kokie mūsų bruožai, po kiek kitatautiškų sluoksnių esame pasislėpę. Na, čia tik toks pamąstymas. :)
O šiaip, man pačiai (ir mano magistriniam darbui) labai aktuali tema. Atsimenu akademijoj vienos dėstytojos istoriją, kuri taip ir išliko su manimi. Kalbėdama apie lietuvių bruožus, ji prisiminė kaip tekę bendrauti su iš Amerikos atvykusiu profesoriumi, kuris buvęs nuotaikingas, drąsus ir atsipalaidavęs, nustebęs - kodėl lietuviai taip kuklinasi kalbėti, diskutuoti ir pan? Čia ji ėmė pasakoti apie kolektyvinę traumą, kurią patyrė ir perdavė mūsų tremiami seneliai ir proseneliai - kaip mes galime drąsiai reikšti savo nuomonę, jeigu mūsų pasąmonėje (nenorom) yra užsifiksavę, kad už tai baudžiama? Kaip mes galime būti atviri ir besišypsantys, jeigu kas antras viduje nešiojamės (ne)išgyventą širdgėlą? Daug pamąstymų kyla iš šios idėjos, tad dalinuos, gal dar kur atves ir nuguls.
Ačiū Viktorija už įdomų pasidalinimą! Aš kai kalbėjau apie savo kūrybą tai šiuo atveju turėjau omeny tapybą, gal ne visai aišku buvo. Tad turėjau omeny, kad mano tapyba yra ne visai identiteto srityje (kaip kad dabar yra populiaru šiuolaikiniam mene). Bet aš labiau dirbu su atmintim ir melancholija. Ir gyvenant ne Lietuvoje, man labai matosi, kad tas bendras gyvenimo Lietuvoje fonas labai viską nuspalvina ir tai labiausiai išryškėja susidūrus su kitataučiais.
Kažkada seniai Londone buvau vakarėlyje ir pamačiau grupelę žmonių ir iškart atpažinau kad lietuviai, nes taip ramiai stovėjo rimtais veidais šnekučiavosi :-) kaip kad ir amerikiečius lengva visur atpažinti, o tiksliau išgirsti!
Esu pereinamajame laikotarpyje. Pabaigiau magistro pirmą kursą mados dizaine, pasiėmiau akademines atostogas ir dabar panašu, kad pereinu į grafiką. Mano tema - kaip atrodytų tautinis kostiumas, jeigu būtų sukurtas ateityje.
Skaitydama visą laiką galvojau apie pradžioje minimą sakinį, kad pačios kūryba nėra susijusi su identiteto paieškomis, bet tekstui įpusėjus, man pasirodė, kad to identiteto visai ilgu - kas mes, kokie mūsų bruožai, po kiek kitatautiškų sluoksnių esame pasislėpę. Na, čia tik toks pamąstymas. :)
O šiaip, man pačiai (ir mano magistriniam darbui) labai aktuali tema. Atsimenu akademijoj vienos dėstytojos istoriją, kuri taip ir išliko su manimi. Kalbėdama apie lietuvių bruožus, ji prisiminė kaip tekę bendrauti su iš Amerikos atvykusiu profesoriumi, kuris buvęs nuotaikingas, drąsus ir atsipalaidavęs, nustebęs - kodėl lietuviai taip kuklinasi kalbėti, diskutuoti ir pan? Čia ji ėmė pasakoti apie kolektyvinę traumą, kurią patyrė ir perdavė mūsų tremiami seneliai ir proseneliai - kaip mes galime drąsiai reikšti savo nuomonę, jeigu mūsų pasąmonėje (nenorom) yra užsifiksavę, kad už tai baudžiama? Kaip mes galime būti atviri ir besišypsantys, jeigu kas antras viduje nešiojamės (ne)išgyventą širdgėlą? Daug pamąstymų kyla iš šios idėjos, tad dalinuos, gal dar kur atves ir nuguls.
Ačiū Viktorija už įdomų pasidalinimą! Aš kai kalbėjau apie savo kūrybą tai šiuo atveju turėjau omeny tapybą, gal ne visai aišku buvo. Tad turėjau omeny, kad mano tapyba yra ne visai identiteto srityje (kaip kad dabar yra populiaru šiuolaikiniam mene). Bet aš labiau dirbu su atmintim ir melancholija. Ir gyvenant ne Lietuvoje, man labai matosi, kad tas bendras gyvenimo Lietuvoje fonas labai viską nuspalvina ir tai labiausiai išryškėja susidūrus su kitataučiais.
Kažkada seniai Londone buvau vakarėlyje ir pamačiau grupelę žmonių ir iškart atpažinau kad lietuviai, nes taip ramiai stovėjo rimtais veidais šnekučiavosi :-) kaip kad ir amerikiečius lengva visur atpažinti, o tiksliau išgirsti!
Smalsu, ką studijuoji ir kokia darbo tema?
Esu pereinamajame laikotarpyje. Pabaigiau magistro pirmą kursą mados dizaine, pasiėmiau akademines atostogas ir dabar panašu, kad pereinu į grafiką. Mano tema - kaip atrodytų tautinis kostiumas, jeigu būtų sukurtas ateityje.
O tu? :)
Aš - tapybos magistre! Sėkmės su tautiniu kostiumu!
Ačiū! Tapyba labai žavu. 🤍
Vieno pažįstamo grindr date'as, amerikoetis pasake. "AH, Lithuania, once an important throne in Europe's history, now barely a stool."
Įdomus toks palyginimas pasimatymo metu, sakyčiau gal biski bandė įžeisti?
Amerikietis, nutuokiantis istorijos, įžeist? Kaži ar įmanoma.