Ką reiškia būti lietuve
Mano bandymai paaiškinti mūsų baltišką melancholiją ir mažos šalies nišiniai vargai
Mūsų magistrantūros studijų būtina dalis - kiekvienam studentui paruošti ir pristatyti savo Artist Talk. Lietuviškai tai galbūt būtų - menininko paskaita? Tokia savo kūrybinio kelio, patirties ir idėjų prezentacija.
Savąją paskaitą apie save aš turiu daryti šią savaitę, tad kolkas tuo pagrinde ir gyvenu. Planuoju ką sakyti, nuo ko pradėti, kokias nuotraukas naudoti ir mokausi kaip viską sudėti į Power point, nes man tokių dalykų dažnai daryt netenka. Nors mano menas neturi daug bendro su identiteto paieškomis, visgi supratau, kad negaliu pilnai savęs paaiškinti be panagrinėjimo - ką reiškia būti iš Lietuvos. Nes pasirodo, kad būti lietuve yra gan nišinis hobis.
Mano kurso grupėje yra studentų iš tokių vietų kaip Čilė, Indija, Havajai, Singapūras, Karibai ir Naujoji Zelandija (praeitais metais buvo vien kiniečiai, o šiemet - interkontinentinis potpuri). Tikėtis kad jie kažką nutuoks apie mūsų Europos kampelio istoriją ir geopolitiką būtų neadekvatu. Be to, puse gyvenimo jau praleidau pasakodama žmonėms kas ta Lietuva.
Kai atsikrausčiau į Londoną, 2005-ais metais (odieve šiemet dvidešimtmetis), teko atlaikyt daug “taigi jūs rusai” bajerių. Kad mes turim savo kalbą, kad apskirtai nesam slavai, buvo negirdėti dalykai. Kaip ir tai, kad turim šviesoforų ir nevažinėjam vien žiguliukais. Žmonės galvojo, kad Lietuva - tai kaip Kazakstanas iš Borato. Gerai, kad tuo metu nebuvo paplitusios Rimaldo Vikšraičio fotkės, nes tada jau būčiau negalėjus dėl nieko ginčytis.
Tada po kelių masinės europiečių imigracijos metų anglai jau priprato, kad visgi ta Lietuva yra tikra šalis, Europos Sąjungos narė, ir mes net turim savo kalbą. Tik tada visiems atrodė, kad ta kalba yra lenkų, na ir kad mes visi daugmaž vistiek lenkai. Tų lenkų tikrai visur buvo tūkstančiai ir kiekvienas anglas buvo bent vieną sutikęs. Tekdavo jiems aiškint, kad istoriškai mąstant - taip mes buvome bendra valstybė, bet nuo tų laikų praėjo jau daugiau nei 200 metų ir daug visko įvyko, galit vokiečių paklaust.
Pabaigus savo bakalauro studijas, kaip ir priklauso, iš lengvai prieinamų darbų kavinėse ar parduotuvėse, pasišviesdama kelią savo kątik iškeptu diplomu, persikėliau į ofisinį darbą jau ne su lenkais, o su anglų vidutinėm klasėm. Jie arba žinojo, kad Lietuva yra ne Lenkija arba tiesiog mandagiai apsimesdavo, kad supranta, domisi ir gerbia. Bet tuo metu ir šiaip padaugėjo prasistūmusių lietuvių ir pagerėjo mūsų viešieji ryšiai. Anglai patys beskraidydami savo bernvakarių pragert į Vilniaus senamiestį, galėjo įsitikinti, kad ten tikrai viskas vietoj, o kartais net ir geriau nei kad mes jiems žadėjom.
2016 - 2019. Brexito fiasko, kur per metais iš metų pratęsinėjamas apgailėtinas derybas niekas realiai nieko neišsiderėjo ir anglai patapo Europos lopais. Kol jie rikiavosi orouosto patikrose, mes į akis jiems mojavom savo europietiškais pasais.
Na ir tada 2022, karas Ukrainoje. Pasaulis ėmė į mus žiūrėti ir net truputį klausyti bei tikėti mūsų įžvalgomis apie Rusijos grėsmę. Bent jau Europoj daug kas prisiminė, kas ta Lietuva ir kur ji, ir savo vietiniuose laikraščiuose perskaitė kokio rimtumo iššūkis NATO gynybai yra tas sumautas Suwalkų koridorius.
Ir dabar. 2025. Kai Amerika oficialiai tapo Rusijos satelitu ir ramiu veidu bando įrodyt, kad tarptautinė teisė nieko nereiškia, ir didelės šalys gali laisvai pult mažas jei vadovaujasi tūkstantmečio senumo istorija grįsta pseudo logika.
Aš taip norėčiau pamiršti kokia trapi yra ta Lietuvos egzistencija, bet tai yra tiesiog neįmanoma! Net statistiškai žiūrint - kiek visokių permainų įvyko vien per paskutinius penkiasdešimt metų. Aš gimiau tarybiniu vienetu, tada labai greitai tapau laisvos Lietuvos piliete, tada Europos Sąjungos suteiktom privilegijom atsikrausčiau į Jungtinę Karalystę su visom pilnom savo teisėm. Tuo metu tai atrodė savaime suprantama, o dabar jau nebeįmanoma. Man dar net nėra 40, o tiek jau visko pasikeitė.
Instagramas man reguliariai paduoda reelsų apie “eastern europe” estetiką - gal teko matyt - su depresyviom rajonų ir mokyklų nuotraukom žiemos prieblandoj, arba močiučių koldūnais. Dar gaunu apie rytų Europos stoiškumą, tvirtumą, bei tradicinius vyrų ir moterų santykius (iš serijos - čiaupkis Karen, aš noriu gaut gėlių kovo 8 proga). Nu ir aš pažiūriu juos ir man fajna, nes tikrai viskas pažįstama ir kelia nostalgijos jausmus. Bet tuo pat metu jaučiuosi ir keistai, nes mes juk nesam tai. Tas sovietinis palikimas, juk mums buvo primestas ir mes nesam kaip serbai, lenkai, čekai, ukrainiečiai ar rusai, kurių slaviškos šaknys diktuoja, kad moterys turi visada būt pasidažiusios.
Bet labai sunku atsijot kas yra tai ir kas yra ne tai, kai taip ilgai maišėsi kultūros. Čia kaip ir su latviais - na nelabai aišku kas jie tokie. Ir šiaip traumos tai mūsų visų tos pačios.
Paklausiau dirbtinio intelekto apie pagrindinius lietuvių bruožus ir pirmoj vietoj buvo santūrumas ir uždarumas. Kai buvau maža dar kuklumas buvo labai grūdamas, bet čia gal tik mergaitėms. Bet kokiu atveju jie visi iš tos pačios operos. Ir aš susimąstau - ar tikrai čia toks mūsų prigimtinis bruožas, ar tiesiog išmokta ir iš kartos į kartą perduota išgyvenimo strategija? Jei gyvensi ramiai, kukliai ir neišsišoki, tai bus mažiau šansų, kad kaimynai tave paskųs, okupantai pastebės ir išveš?
Šiaip tai aš pragyvenau didžiąją savo gyvenimo dalį netikėdama tokiais skirtumų ieškojimais. Aš buvau pasaulio pilietė ir man labiau rūpėjo kas per žmogus, o ne iš kur ir kokios spalvos. Juk visi mes labiausiai norim būt mylimi ir suprasti, ir mus jungia žymiai daugiau panašumų nei kultūrinių skirtumų. Ir išvis, kas tos valstybių sienos, jei ne vyrukų sugalvoti apribojimai. Bet bliamba, šiandien visgi labai nesinori vėl patapti Rusijos provincijos statistiniu vienetu…
Tai vat maždaug tokius jausmus aš bandžiau įspausti į dvidešimties minučių prezentacijos apie savo meną įžangą. Dėstytojai iš Amerikos tas mano įvadas didelio ispūdžio nepadarė ir ji sakė, kad nuo kūrybos būtų buvę fajniau pradėt. Dėstytojas iš Anglijos sakė, kad jam patiko patiko šriftas, kurį parinkau savo skaidrėms ir pradėjo planuot pietų pertrauką.
Nesu daug laiko leidus tarptautinėj diplomatinėj aplinkoj, bet pasijaučiau, kaip Lietuvos delegacijos atstovė - eilinį kartą didžiųjų valstybių šaltai praignoruota, o vakare nepakviesta į slaviškų kaimynių privačią vakarienę.
Skaitydama visą laiką galvojau apie pradžioje minimą sakinį, kad pačios kūryba nėra susijusi su identiteto paieškomis, bet tekstui įpusėjus, man pasirodė, kad to identiteto visai ilgu - kas mes, kokie mūsų bruožai, po kiek kitatautiškų sluoksnių esame pasislėpę. Na, čia tik toks pamąstymas. :)
O šiaip, man pačiai (ir mano magistriniam darbui) labai aktuali tema. Atsimenu akademijoj vienos dėstytojos istoriją, kuri taip ir išliko su manimi. Kalbėdama apie lietuvių bruožus, ji prisiminė kaip tekę bendrauti su iš Amerikos atvykusiu profesoriumi, kuris buvęs nuotaikingas, drąsus ir atsipalaidavęs, nustebęs - kodėl lietuviai taip kuklinasi kalbėti, diskutuoti ir pan? Čia ji ėmė pasakoti apie kolektyvinę traumą, kurią patyrė ir perdavė mūsų tremiami seneliai ir proseneliai - kaip mes galime drąsiai reikšti savo nuomonę, jeigu mūsų pasąmonėje (nenorom) yra užsifiksavę, kad už tai baudžiama? Kaip mes galime būti atviri ir besišypsantys, jeigu kas antras viduje nešiojamės (ne)išgyventą širdgėlą? Daug pamąstymų kyla iš šios idėjos, tad dalinuos, gal dar kur atves ir nuguls.
Vieno pažįstamo grindr date'as, amerikoetis pasake. "AH, Lithuania, once an important throne in Europe's history, now barely a stool."