Buvau apsikirpti...

ir gal net eisiu vėl - Vaidilutės kultas, fenas, Jėzus

Kažkaip taip paėjo kortos per paskutines porą savaičių, kad dabar šį naujienlaiškį gauna žymiai daugiau žmonių, nei kad aš pažįstu. Tiksliau - daugiau žmonių, kurie niekad nėra manęs sutikę, nei tų kurie yra turėję šį, norėčiau tikėti, malonumą. Tad galvoje atsiranda tokia keista erdvė, kur pradedu kurt visokius įsivaizdavimus - kas čia kam gali būti įdomu ir neįdomu bei filtruot ką galėčiau ir turėčiau rašyt. Tarp mano skaitytojų dabar yra ir solidžių žmonių, ir tikrų rašytojų, tad jaučiu kažkokią netikrą atsakomybę, kad neturėčiau gaišt jų laiko ir kad tai, kuo dalinuosi turėtų būti kaip įmanoma įdomiau, iki tokio lygio, kad vos nepradėjau siųst įvairių rubrikų rekomendacinių sąrašų (atsiprašau) (ir) (gal dar atsiųsiu). 

Bandau sau priminti, kad man pačiai smagiausia skaityt kažkokių nepažįstamų žmonių gyvenimo istorijas, nutikimus ir nebūtinai cenzūruotas, dažnai betiksles rašliavas, tokiam ankstyvų blogų oversharinimo stiliuje. Taip pat bandau sau priminti, kad reik rašyt lyg siųstum laišką geram draugui ir apskritai, visi čia skaito savo noru, o atsisakyti šių laiškų yra lengviau nei prisijungti. Bet, nors ir susikuriu nuo skaitytojų kiekio nereikalingą spaudimą galvoje - ačiū, kad esate ir labai malonu, kad prisijungėte.

Užvakar ėjau kirptis. Nežinau kaip jums, bet man kirptis yra kažkoks košmaras. Pradėjau daryti tai reguliariai, nes nusibodo ilgų plaukų vaidilutės kultas.

Smagu kai plauna galvą ir gerai pamasažuoja, bet ties tuo malonumas dažniausiai baigiasi. Aišku mano problemos prasideda jau tada, kai aš išsitraukiu kokias tris-keturias-penkias įvairių šukuosenų nuotraukas, kurios yra labai skirtingos, nors mano tos dienos nuomone, labai panašios, juk aš kalbu apie vaibą, o ne apie technines detales.

Tai labai trikdo daugumą kirpėjų ir galiausiai aš jiems turiu tiesiog sakyti - kirpkit pagal savo nuožiūrą ir taip bus geriausia. Tada jie išsitraukia žirkles, o aš užsimerkiu ir įeinu į gilią maldą. Jėzus, jeigu tikėt visomis jo iliustracijomis, turėjo labai gerus plaukus, ir jaučiu, kad suprastų apie ką aš. 

Po kirpimo seka džiovinimo stadija, ir manęs visada klausia - kaip išdžiovint tiesiai ar kaip nors įdomiai? Nu tai aišku, kad įdomiai. Kas yra klaida, kurios aš turbūt niekad neišmoksiu. Nes tas įdomiai tai reiškia kaip nors banguotai ar su pakėlimu, kas užtrunka… na, žiauriai ilgai. Tai sėdžiu ten amžinybę kol ta kirpėja apsiginklavusi šepečiu ir karštu fenu tampo mane tai į kairę tai į dešinę tai į kairę tai į dešinę. Ausyse ūžiantis fenas bent jau blokuoja tą kirpėjų taip mėgstamą eurodance grojaraštį.

Po džiovinimo mano plaukai stovi piestu įsielektrinę, bet ir tai ne bėdelė, nes kirpėja nindzės judesiu ištepa mano galvą riebalu, kurį kažkodėl vadina serumu, ir tada visi plaukai prisiploja man prie galvos kaip žvilgantis skafandras. O tada ateina metas paskutinei šio susitikimo stadijaj - mano Oskaro vertam patenkintos klientės performansui. Wow kaip fajnaj. Labai patinka. Nu kaip gerai nukirpot, mhm jo paduokit būtinai ir tą antrą veidrodį, kad ir iš galo pažiūrėčiau kaip čia viskas prisiklijavę. Nu tikrai gražu, ačiū jums labai. 

Tiesą sakant pas dantistus smagiau eit, nes bent daugmaž žinai kaip atrodysi išėjęs (nors man visaip yra buvę). 

Bet šį kartą viskas praėjo kitaip. Mane pirmą kartą gyvenime kirpo juodaodė moteriškė vardu Abby. Iki šiol yra buvę italų, anglų, korėjiečių, lietuvių, japonų, bet juodaodė pasitaikė pirma. Man juodaodžių plaukų pasaulis visada atrodė labai izoliuotas nuo mūsiškio, nes kaip žinia jų plaukai yra visai kitokie, jie nenori kad mes juos liestume ir, bent jau Londone, pilna salonų vien juodaodžiams, kur nė vienam kitos rasės atstovui nešautų mintis užeiti. Taip pat ir atvirkščiai - retai kada pamatysi juodaodę klientę ar kirpėją baltoj kirpykloj. Tad kai sužinojau, kad mane kirps Abby pagalvojau - na va žengiu per dar vieną kultūrinį slenkstį savo gyvenime. 

Abby arba pagavo kokio kirpimo aš norėjau arba apsimetė, kas man šiais laikais jau nedaro jokio skirtumo. Aš jau seniai pripratus nieko nesitikėt ir tik grįžus iš kirpyklos namo ir išsiplovus visus jų “serumus” vėl normaliai atrodyt. Bet ji ėmė kirpt ir kirpo taip nuoširdžiai ir atsakingai, kad aš sakau, you know what Abby, live fast die young - kerpam ir kirpčiukus. Susižvalgėm ir kaip tarėm taip ir padarėm.

Tad dabar, brangus skaitytojau, aš sėdžiu su tokia gražia riesta grifka ant kaktos, ir jaučiuosi lyg būčiau su vilnone kepuraite kurios negaliu nusiimt. Gal skamba lyg aš gailėčiausi savo impulsyvaus sprendimo, nes neinu iš namų jau dvi dienas, o kiekvieną kart praeinant pro veidrodį nustėrstu nesuprasdama kas čia per žmogus, bet man iš tikro visai patinka ir net sakyčiau tinka. Esu visai kitas personažas, jaučiuosi lyg jauna aktorė pakeliui į dar vieną atranką. 

Nusipirkau eBay polaroidinį fotiką, ir jeigu paskubės jį atvežt kol kirpčiukai neataugo tai bent turėsiu ką fotkint. Papildomai susimokėjau už kurjerį į namus, nes Londone paštomatai dar yra negirdėtas dalykas (galbūt jums verslo idėja?), tad jei nori siuntinį atsiimti, turi rikioutis pusę valandos savo vietiniam pašte, su įvairaus plauko bedarbiais, kurie ateina čia ilgą laiką nesiprausę ir vilkėdami tiesiog chalatą. Deja, nei kiek neperdedu. Mano rajono paštas jau du metus ekskliuzyviai gauna vienos žvaigždutės Google review apžvalgas. Ir ką tu jiems? Kaip nuo žąsies vanduo - nulis įtakos. Jiems jaučiu būtų nulis problemų ir su padidėjusia naujienlaiškio auditorija.