Sodros naciai ir lietuviška estetika

Mano teta aprengė mane kaip Kauno damą ir kaip iš tikro parduoti Bradui Pittui bent vieną paveikslą?

Per praeitą pilnatį, atsibudus vidury nakties nuo klasikinių košmarų, derėjausi su savo išdykusia pasąmone, kad sekantis sapnas būtų nors kiek linksmesnis. Per kažkokį stebuklą ar klaidą man tai pavyko ir susapnavau, kad Bradas Pittas, sutiktas Trakų gimnazijos valgykloje (nes visi geriausi sapnai prasideda Trakuose) atėjo į mano tapybos studiją ir nupirko visus ten buvusius paveikslus. Atsikėliau su šypsena, nes ar reikia žmogui kažko daugiau iki pilnos laimės nei gražaus vyro, kūrybos įvertinimo ir staigaus finansinės pozicijos sustiprėjimo?

Realybėje, pasitikrinus savo banko sąskaitą (you never now), radau įplaukusį Šiaurės Atėnų viršelio honorarą (ačiū), kurio pusę jau pasiėmė Valstybinė Mokesčių Inspekcija. Ak taip, buvau naiviai pamiršus, kad šioje šalyje bet kurią akimirką Sodra, VMI, ar kokia kita nebyli įstaiga gali nuspręsti, kad esi jiems skolingas ir tą skolą be jokių įspėjimų iš tavo sąskaitos tiesiog pasiimti (true story). Bet greitai išsisaiškinau, kad su Šatėnų honoraru šis mokęstis nieko bendro neturėjo, nes net VMI taip greit nedirba. Tai nežinau kas čia buvo. Gal susimokėjau už buvimą lietuve? Gal karo ministerija žino, kad visokiems javelinams pakankamai neaukojau? O gal čia buvo tiesiog mokestis už mano įžūlumą Substacke?

gera knyga

Pirmą kartą su tokiais bajeriais susidūriau 2021-ais metais, kai būdama Lietuvoj pasidariau kovido testą ir, kad gaučiau rezultatus, turėjau prisijungti per Valdžios Vartų (lol) portalą. Kaiptik buvo mano gimtadienis, tad tarsi dovanų gavau teigiamą kovido diagnozę, o Sodra mane “susekusi” pasiėmė sąskaitoje turėtą tūkstantį eurų ir dar prirašė tūkstančius į minusą. Gavosi labai įsimintina šventė - su keisto viruso haliucinacijom ir nuline sąskaita. Gal čia toks novatoriškas gydymo būdas - atimt pinigus, kad greičiau pasveiktum ir eitum dirbt?

Sodra buvo įtikėjus, kad aš šimtą metų gyvenu Lietuvoj jiems nieko nemokėdama. Apie “susidariusią skolą” kažkodėl nė karto nebandė pranešti, nes gal ne jų problemos? Pasirodo, kai išvažiuodama iš Lietuvos paskambinau Trakų Sodrai, kad išsideklaruoti ir tetutė man pasakė “gerai ačiū”, tai automatiškai nereiškė, kad gautą informaciją ji įvedė į savo sistemą. Pasirodo, ji tiesiog turėjo omeny, kad ačiū už skambutį, fajna buvo paplepėt. O 2021-aisiais pasiėmus mano pinigus Sodros tetutė jau nekėlė ragelio, nes kovido metu juk “dirbo” iš namų, tad negavau jos aprėkti. Teko rašyti daug ironija persmelktų laiškų su įrodymais, kad visa Sodra yra išprotėję naciai, ir pinigus galų gale atgavau.

Su naciais vėl susidūriau vakar šeštą ryto, kai Lutono orouoste Ryanair darbuotojai vertė visus mokėti baudas už savo išpampusias ir į mini dėžutę netelpančias kuprines. Skridau į Lietuvą, nes kiaušiniai per Velykas patys nepasiridens. Sėdėjau tarp tokio vyro, kurį galiu apibūdint tik kaip oficialų mafijos darbuotoją - lietpaltis, skrybėlė, kvadratinis žiedas ir noir mistikos aura. Iš kitos pusės buvo super paslaugus vietnamietis (jo kilmę pati nusprendžiau). Per takelį nuo vietnamiečio - dvi moterys su dviem demono sėklos (gal Elono Musko) vaikais, kurie visą laiką klykė ir spardė kėdes. Užuojauta 4D ir 4E keleiviams.

Po įvairių reikalų Vilniuj ir Trakuose nuvariau į Kauną pas savo unikalią tetą Onutę, iš kurios sužinojau, kad rengiuosi kaip sena boba. Teta Onutė labai greitai puolė šią problemą taisyt ir įvilko mane į tokią tamprią ploną bliuzelę (?) su tropinių gėlių dizainu, dažniausiai naudojamu ant tų plastmasinių stalo kilimėlių kebabinėse, o ant viršaus uždėjo plonos medvilnės alyvinį džempą su užtrauktuku ir kapišonu. Nes pagal jos logiką - jeigu esi jauna, o rūbai ryškūs, viskas automatiškai tinka ir gražu. Su teta Onute ginčytis neapsimoka, tad prikandus lūpą priėmiau naujus rūbus ir dar gavau 70 eurų makiažui nusipirkti, nes… suprask, reikia. Jeigu būtų tikusios jos brukamos dangaus spalvos kelnės ar tie balti krokodiliniai batukai, būčiau išvis iš to Žaliakalnio išvažiavus kaip tikra Kauno dama.

Bet tokios mados iš tikro netrūksta visoje Lietuvoje, ir tai nėra toks labai jau nišinis stilius.

Visgi turiu pripažinti, kad dažnas mūsų pilietis prasilenkia su estetika. Ir norėčiau užbėgt už akių ir pasakyt, kad neutralūs tonai nebūtinai yra skonio viršūnė, o spalvos - blogai. Čia toks truputėlį vakarų, ypač Skandinavijos kultas, kuris nebūtinai yra absoliutus skonio rodiklis. Indijoje ir panašiose šalyse estetikos viršūnė yra spalvos ir raštai, kas iš ties yra gražu, bet tai ne tas pats kas tos spalvotos sintetinės majkės nešiojamos keleivių traukiny į Naują Vilnią.

Eastern Europe estetika aišku jau seniai yra patapusi atskiru žanru, kuris turi savo žavesio ir nostalgijos, bet tai juk nėra nuoširdus stilius, bet praeities aplinkybių ir nepritekliaus padiktuotas siaubas.

Man atrodo, kad pas lietuvius estetikos jausmo kraujyje tiesiog nėra. (Nekalbu apie menininkus, dizainerius ir kitas išimtis). Mums kaip tautai - estetika tiesiog nėra prioritetas. Jei kažką darom tai svarbiausi yra visai kiti dalykai. Mes norim padaryti pigiau, geriau, paprasčiau, kad daug galvot nereikėtų, kad panaudotume kažką ką jau turime. Mes tokie funkcijos žmonės - jeigu veikia, tai ir gerai. Toks kavos tirščių puodelyje mentalitetas - kam pirkti kažkokius filtrus ir kavinukus, jei užpili vandeniu ir gaunasi ta pati kava, ką ne kava?

Kava

Kai prieš penkis metus remontavom butą, niekas nesuprasdavo kodėl mes perkam ąžuolines parketlentes ar tikrą marmurą, kai laminatą sudėt galima ir lengviau, ir pigiau, o vonioms juk pilna gražiausių plytelių. Butas buvo pigus, tad turėjom pinigų medžiagoms, bet net ir turint pinigų visi vietiniai darbininkai stebėjosi, kad kaip mes nesuprantam, jog galima padaryt pigiau, o atrodys “plius minus” taip pat. Toks jausmas, kad jei nedarai pigiai - tai kažkaip keistai švaistai tuos savo pinigus.

Augę sovietmečio prikimštų sekcijų, tapetų raštų, kilimų ir sofų gobelenų traumose, dabar kaip į išsigelbėjimą bandom traukti skandinaviško minimalizmo link. Kai pavartau interjero žurnalus arba kai žiūrėjau Stonkaus ir Gelminės namų jutubą - pasidaro aišku, kad to minimalizmo mūsų kraujyje irgi nėra. Jis vykdomas tuo pačiu principu - daryk paprastai, sienos baltos, sofos pilkos ir grindys medžio spalvos - paprasta, lengva ir … eilinį kartą nereik galvos sukt.

Žodžiu, netikiu, kad pas tą tūlą, pernelyg nuo kaimo nenutolusį lietuvį yra geras skonio jausmas. Taip, žmogus jis gal bus sąžiningas ir uolus, tiesmukas ir nuoširdus, sunkiai dirbantis ir mylintis gamtą bei su daug kitų pliusų. Bet trobas kažkodėl vistiek statė baisias ir tamsias, kai suomių - šviesios ir jaukios.

Nieko čia baisaus aišku, juk yra gyvenime yra ir svarbesnių dalykų. O ko Dievas nedavė, to aš per vieną substacką tautai tikrai neįskiepysiu. Be to, sprendžiant iš to, kad rašau šį tekstą vilkėdama savo naują alyvinį džempą (nes jeigu jau turiu, tai būtų kvaila jo nepanešiot) tai gali būt kad aš nesu tam tinkamas žmogus.