Guliu lovoj ir žvelgiu į ramų lyg veidrodis, rožinį Visagino ežerą. Saulė kątik nusileido, oras gaivus kaip būna tik po karštos dienos, o kūnas pavargęs kaip būna tik po dienos praleistos besimaudant šaltam ežere ir gulint smėlyje. Ore tvyro ramybė, kątik baigėsi Visagino Country - gero vaibo, bet baisios muzikos festivalis po mūsų langais, ir mieste jaučiasi atsipalaidavimas. Pirmos poilsio dienos. Iki šiol leidau laiką arba valydama ir remontuodama seną sovietinį butą arba klaidžiodama tarp painių lentynų Senukuose, ieškodama tai lako, tai epoxy dažų, tai silikono, tai dar kažkokių nesąmonių. Tų dienų vienintelė atgaiva buvo Vilniaus Lola su savo epic all day pusryčiais ir Trakų gan originalios picos, o vakarais - gaivus Totoriškių ežero vanduo. Pagalvojau, kad nelabai įdomu čia pasakoti remontines istorijas, nes man šiaip jas norisi ištrinti iš gyvenimo kaip kokią traumą, tai vietoj to papasakosiu keletą istorijų iš savo tetos repertuaro.
Mano teta didelę savo gyvenimo dalį praleido dirbdama kalėjime, kas visiškai padėjo suformuoti juos pasaulėžiūrą. Kauno kriminalinis pasaulis su ja visada mandagiai sveikindavosi gatvėje, nes išėję į laisvę vyrai jos nepamiršdavo. Nežinau ar mano tetą tai džiugino, bet ji žinojo kokiuose rajonuose geriau automobilio nepalikti, nes “nuims ir veidrodėlius, ir ratus”.
Mano tetą sunku pamiršti, nes ji per kiekvieną šios žemės minutę pasako labai daug sakinių. Pas ją nėra kalbėjimo išeiginių ir nėra temų į kurias pasukus jai staiga pritrūktų žodžių. Ji šneka greitai, ji šneka garsiai, ir ji šneka visada. Nežinau ar šis jos talentas kalėjime buvo naudojamas kaip drausminamoji priemonė, bet tam tikrais atvejais manau galėjo būti efektyvu. Dvi istorijos kuriomis pasidalinsiu man skamba kaip visiški mitai, ir aš nežinau kiek jose tiesos, bet gal tame ir slypi jų įdomumas.
Taigi, pirmoji:
Pas kažkokius kaimynus į svečius atvažiavo jų giminaičiai iš Amerikos. Išsinuomavę automobilį jie nuvažiavo į kapines aplankyt savo tėvų ar senelių kapų. Automobilyje jie turėjo pasidėję 15,000 litų grynais ir atvykę į kaimo kapinaites pagalvojo, kad ai kam čia tą mašiną rakinti. Aišku, kad grįžę rado automobilį apvogtą ir visi 15,000 buvo dingę. Man ši istorija buvo pasakojima su tokiu moralu, kad Rimante tu kai tvarkai kapus, nepalik savo megztinio ant tvorelės, nes čia žinok ir megztinius apšvarins. Klausiau, o tai čia žmonės juos apvogė ar vietiniai vaiduokliai? Tai kaipo ir neaišku palei šiai dienai.
Antra istorija:
Mano tetos Kauno kaimynė labai nemėgo savo marčios. Tiesiog nekentė jos. Na, logiška ir ne retas atvejis. Kaimynė susirgo kažkokiu vėžiu ir situacija vis prastėjo. Kai jau ėmė panašėti, kad ji mirs, kaimynė labai susivokė, kad nenori jog jos marčia paveldėtų visus jos auksinius papuošalus, tad nusprendė viską pasiimt su savimi į ligoninę. Bet pasirodo ne tam, kad padovanotų sesutėm ar daktarėm, atsidėkodama už priežiūrą, kaip kad aš naiviai pagalvojau. Ne, ne, ne. Ji visus savo auksinius papuošalus tiesio suvalgė. Surijo vieną po kito. Na, aš ne ekspertė, bet manau kad taip padarius ir be vėžio galima mirti. Teta nežino kuom ten baigėsi iš tikrųjų, ar jie bandė iš jos kažką po to išpjaut ar ne, bet šios istorijos moralas yra tai, kad žmonės yra skūpūs, tik ne mano teta, kuri pažadėjo savo papuošalų nevalgyt ir man jų kažkiek padovanot.
Baigus šlifuot grindis Trakuose man reikėjo kažkaip išnešt 80kg sveriančią šlifavimo mašiną iš trečio aukšto. Tad ėjau į gatvę stiprių vyrų ieškot. “Ėjau į gatvę stiprių vyrų ieškot” šiaip skamba ir kaip folklorinė daina ir kaip porno pradžia, bet anyway… Aišku lengvai juo radau, nes Lietuva Aleknų kraštas. Radau tokius, kurie atrodė jog už penkis eurus belenką padarys. Vienas iš jų pasigyrė, kad tik užvakar iš kalėjimo išėjo. Paklausiau kokiam kalėjime sėdėjo, tai sakė Kauno. Paguodžiau, kad prasilenkė su mano teta ir nepatyrė jos 24/7 asmeninio podcasto, na bet, jeigu jis man davė savo teisingą emailą, tai bent čia paskaitys.
Labai įdomus pasakojimas, net ir remontai šitaip įausti į tekstą, skamba įdomiai! 😁
Savi savus apšvarino