Visa tiesa apie Londono meno pasaulį
Arba kaip baigti Karališką Meno Koledžą dar žinomą kaip "Meno Mėsmalė"
Galimai pasikartosiu pradėdama nuo to, kad Londono Royal College of Art yra pats pats pats geriausias iš visų šio pasaulio universitetų meno ir dizaino srityje. Įsivaizduokit - visoj mūsų planetoj ir net saulės sistemoj nėra nei vieno geresnio. Tokijuj, Niujorke, Helsinkyje, Paryžiuj, Meksike ar Vilniuj - nė vienoj iš šių vietų nėra geriau nei čia, kur esu aš. Net visokie Jeiliai, Kolumbijos ir Beaux Arts Akademijos atsilieka nuo mano vietinio RCA. Čia vienintelis kartas gyvenime, kai patarlė apie žalesnę žolę kaimyno pievoj klysta.
Nežinau tiksliai kas daro mano univerą geriausiu, nes kaip ir geriausiam mene, tame yra kažkas neapčiuopiamo, bet tikrai žinau, kad tai nėra paties koledžo dedamos pastangos į “mokslų programą”. Kaip kitaip paaiškinti faktą, kad per birželio mėnesį išmokau lygiai tiek pat kiek per visus metus, nors neturėjom nei vienos paskaitos, seminaro ar susitikimo su dėstytoju.
Paskutinės keturios savaitės buvo visiška mėsmalė, kurią praėjus jaučiuosi kaip kokią nekaltybę praradus. Tai buvo mūsų baigiamosios parodos metas - valėme studijas, pakavom daiktus, kuravome parodą ir bendravome su lankytojais. Visa tai vyko perpildytam pastate, be kondicionieriaus, didžiausių karščių metu.
Kontekstui - mūsų tapybos kurse šiemet yra virš 150 studentų. Palyginimui - prieš du metus jų čia buvo tik 70. Tik vietos aišku nepadaugėjo. Tad tie kambariai kuriuose seniau darbus rodė keturi studentai, šiemet turėjo talpinti jau dvylika žmonių. Tad galite įsivaizduoti kuravimo džiaugsmus aka gladiatorių kovas per kurias turėjome praeiti.
Jau pirmą kuravimo dieną dėl vietos trūkumo ne vienu žandu riedėjo ašaros. Kituose (ne tokiuose geruose kaip mano) universitetuose, vienas iš magistrantūros reikalavimų yra išvystyti darbų seriją ir surengti savo personalinę parodą. Bet kadangi mūsų universitetas yra pats geriausias, tai mums studentams čia užtenka parodyt tik po vieną darbą.
Pirmą kuravimo dieną aš laikiausi pozityvumo ir geros nuotaikos. Antrą - man teko kovoti dėl vietos su dėstytojais - tiesiogiai, pasyviai, pasyviai agresyviai ir net agresyviai. Tą dieną važiuodama namo galvojau du dalykus: 1 - “nežinojau, kad moku taip kovot ir kad man visai net smagu ir patinka”. 2 - “kiek aš užaugau nuo to laiko kai pradėjau savo tapybos kelionę - nuo nežinojimo kaip apibūdint savo žanrą iki argumentavimo autoritetams į akis, kad mano darbus reikia rodyt būtent taip, o ne kitaip”.
Trečią kuravimo dieną teko verkt, nes pasirodo visą savo kovotojos energiją buvau išeikvojus. Na, o ketvirtą kuravimo dieną aš pasiekiau maždaug ko norėjau ir jau galėjau kalt vinis į sieną bei teisėtai užimti savo vietą po saule.
Po to sekė įvairūs parodos VIP turai su profesionalais iš Londono meno pasaulio, kas buvo viena keisčiausių patirčių gyvenime. Visi studentai stovėjom išsičiustę kaip debiutantės baliuje. Pilni naivumo ir vilties tapti būtent ta vienintele iš šimto penkiasdešimties, kurią kasnors pastebės, pabučiuos ir pašokdins. Tik deja muzika taip ir nepradėjo groti. Galeristai ir kuratoriai vaikščiojo žiūrėdami tik į darbus ir vengė bet kokio mūsų akių kontakto, o mes taip ir likom nesupratę - ar turėjom jiems patys prisistatyti ar ne.
Tai buvo tokio maratono pradžia, kuris iš esmės turėjo dvi pagrindines sudedamąsias dalis - arba tu stebi kaip žmonės praeina pro tavo darbą jį ignoruodami, arba stebi kaip jie sustoja, nusifotkina tavo paveikslus bei vardą ir mįslingai juda toliau.
Viskas slypi tame, kad Royal College of Art baigiamoji paroda iš tiesų gali tapti karjeros tramplynu. Kasmet yra grupelė studentų, kuriems kažkaip pasiseka tapti pastebėtiems - sakau kažkaip, nes ne į visų darbus žiūrėdamas gali suprasti kodėl. Toks meno rinkos apkabinimas reiškia, kad tavo paveikslai nuo šiol gali kainuoti ir dešimt, ir dvidešimt ir net šešiasdešimt tūkstančių svarų praėjus vos metams nuo diplomo gavimo (true story).
Aišku, ne visi studentai ieško komercinės sėkmės, tačiau valgyt kaip suprantu visiems reikia, tad ir stovėjom visą savaitę tarsi akylai trupinių laukiantys balandžiai.
Aš buvau nusiteikusi, kad man visas šitas laikas bus absoliuti vargo vakarienė. Stovėti visą dieną karštyje, pardavinėt savo sielą ir pasakot apie savo paveikslus nepažįstamiem žmonėm, tuo pačiu nepasirodant beviltišku ir nebučiuojant užpakalių svarbesniems žmonėms, šypsotis kursiokams, kuriems geriau ar blogiau už tave sekasi ir vengti tų, kurie industriją užuodę bando įsiterpt į tavo pokalbius… Ta prasme jei kasnors būtų viską filmavęs ir iš šio proceso padaręs dokumentiką, manau būtų pavykęs toks neblogas meno pasaulio big brother šiltnamis.
Bet viskas iš tikro praėjo žymiai geriau. Nuoširdžiai labai smagiai praleidau laiką ir gerokai praplėčiau pažinčių bei draugysčių ratą. Patyriau savo rūbų parduotuvės darbo deja vu, kai visą dieną mãldavau bazarą iš tuščio į kiaurą su bendradarbiais bei klientais. Pasirodo, tai tas pats kas važiuoti dviračiu - kontekstas kitas, bet pedalai tie patys. Tad turiu pripažinti, kad jaučiausi visai savo vietoje ir neliūdnai.
Parodai pasibaigus man, kaip ir daugumai kitų - egzistencinės pagirios, rašomojo darbo pridavimas bei egzaminas, kurį pasigirsiu, kątik puikiai atlaikiau. Tai tik dėl to dabar galiu ramia sąžine grįžti į substacką.
Manau visa koledžo paslaptis yra ne tik tame, kad mūsų dėstytojai yra epiniai, o paskaitas ateina skaityti pasaulinio lygio menininkai. Prie sėkmės prisideda ir tau į nugarą kvėpuojanti Londono meno scena, bei talentingi bendrakursiai iš įvairiausių pasaulio vietų. Šis derinys sukuria tokią unikalią slėginio puodo atmosferą, kurios metu jeigu atlaikai visą tą spaudimą, tai turi didelius šansus išlysti gerai išvirtu prinokusiu cepelinu.
Nu, faina, kai gyvenant nors ką nors pavyksta pabaigti :) sveikinu!
Sveikini atlaikius maratoną ❤️ jau ir prieš greitpuodį buvai neblogas cepelinas :)