Viena mano gyvenimo diena

Karščiausia gegužės pirmoji, eilinė diena, jeigu tokių būna, dienoraštis

Atsibudus pamačiau, kad kaimynų medis jau maudosi saulės spinduliuose ir šiek tiek išsigandau - nepamenu kaip užmigau ir ar nusistačiau žadintuvą. P dar miega ir labai tikiuosi, kad nepraleidom jo skrydžio. Telefonas rodo šešias ryto, viskas gerai, dar anksti. Bet šuo pamatęs mano atmerktas akis pradeda kaip visada garsiai džiaugtis ir laipioti po lovą, pažadindamas P.

“Nepamenu kaip užmigau”, sakau jam

“Tu smigai akimirksniu ir itin giliai miegojai. Aš dar ilgai kroviaus daiktus ir visaip triukšmavau, galvojau tikrai pažadinsiu ir bumbėsi ant manęs, bet ne”

“Jo, nieko negirdėjau, net atsibudus, neiškart supratau, kad nauja diena”. Nežinau ar čia mane nuo vakarykštės kinietiškos vakarienės taip atjungė, ar po filmo apie Lennoną ir Yoko, bet džiaugiuosi kad dar anksti ir galiu likti lovoj.

Atsikeliu tik trumpam išlydėti P, jis skrenda į Tokiją, ir iškart grįžtu su Berčiu toliau snausti. Bet apie 8.20, dešimčia minučių anksčiau nei tartasi, skambutis į duris, dujų meistras su žvaliu karibietišku akcentu. Staigiai atsikeliu ir nusileidžiu atidaryt duris. Bertis jį agresyviai aploja ir aš niekaip negaliu jo sutramdyti. Meistras neypatingai sužavėtas, nekokia pradžia. Rodau jam kur norėčiau perkelti dujų skaitliuką, bet jis krato galvą. Nepavyks. Bus sunkiai pasiekiamas, nesaugu, o ir per toli tam dviejų metrų vamzdžiui. Ilgai diskutuojam kitus variantus. Galų gale jis man pasiūlo “susiorganizuoti” avarinį dujų nutekėjimą, nes tokiu atveju patys dujininkai atvažiuos ir viską greitai pertvarkys, net perkeldami visą skaitliuką į lauką, kad jo bute išvis nebūtų. Truputį suabejoju jo pasiūlymu, ne dėl to, kad greičiausiai nelegalu ir pavojinga, bet dėl kaimynų, nes ir jiems tektų vamzdžius keisti. O jų, bent jau apatiniam bute, dažnai nebūna, tad galimai tektų laužt jiems duris… Žodžiu per daug problemų dėl estetikos. Galų gale nusprendžiam palikti skaitliuką ten kur jis yra, uždengsim jį vonia kaip nors. Susitaupys bent šeši šimtai svarų, o gal ir daugiau. Net palengvėja, jau ir taip čia viskas tūkstančius kainuoja, o pažiūrėti dar nelabai yra į ką.

Išvedu Bertį pasivaikščiot. Saulė mirguliuoja pro medžių lapus ir aš džiaugiuosi nepasiėmus megztinio - idealus oras, vasariškas. Kaip visada daug šunų ir bėgikų, gal net daugiau nei įprasta. Berčio susidomėjimo lygis šiandien labai aukštas tad tenka jį pastoviai nutempinėti nuo kitų šunų sėdimųjų vietų. Grįžus namo šunį pašeriu, o pati įsijungiu jutubą pasportuot. Kol aš kilnoju svorius, sulaukiu daug Berčio nepritarimo žvilgsnių, jis nesupranta kodėl aš nepusryčiauju ir jam netrupinu. Nusivylęs išeina į miegamąjį.

Pasportavus užplūsta endorfinai, valgau avižų košės, čija sėklų pudingo su goji uogomis ir šviežiom pasiflorom, ir susiruošiu į mokyklą. Daug kam keista, kad vadinu savo universitetą mokykla. Bet man kažkaip kitaip nesivadina, net nežinau kodėl. Pakeliui dar paskambinu P, jis jau lėktuve - turi visą eilę kėdžių sau. Puiku, dešimt valandų iki Šanhajaus praeis lengviau. Lipu į metro. Netikėtai tuščia, tad galiu atsisėsti ir toliau tęsti savo skaitomą istoriją apie moterį, kuri turi penkias asmenybes, skirtingą vis kitai grupei pažįstamų, bet neturi savo tikrojo aš, kas jai ima kelti problemų.

Viktorijoj lipu į autobusą, ir važiuoju palei upę. Karšta. Tikiuosi turėsiu porą produktyvių valandų, iki kol studija dar nepavirto visišku šiltnamiu. Kursiokės jau vietoje, daro fotosesiją instagramui net su keliais skirtingais rūbų deriniais. Žmonės labai rimtai priima instagramą. O gal aš nepernelyg rimtai į jį žiūriu?

Persirengiu, ir išsitraukiu akrilinius dažus. Niekada jų nenaudoju, bet šį kartą noriu pabandyti išgauti tam tikrą vandeningą efektą, o ir išdžius greičiau nei aliejiniai. Maišau spalvą, bet jau nuo pirmų potėpių aišku, kad viskas atrodys visai ne taip kaip įsivaizdavau. Įdomiai, bet ne taip. Nesustoju ir pereinu prie vaškinių kreidelių bei aliejinių dažų. Pilstau toliau. Drobė ima panašėti į apmyžtą čiužinį. Mano rytinio sporto endorfinai vienas po kito lėtai išsivaikšto ir nuotaika ima bjurti. Nežinau ką čia reikės daryt. Iš esmės, gerai kai nuo pradžių paveikslas prastai atrodo, tada laisviau eksperimentuot, nes nėra baimės kažką sugadint. Bet kai likę tik trys-keturios savaitės iki finalinės parodos, labai norisi, kad viskas iš karto gautųsi.

Pasikankinu dar pora valandų, suvalgau maišiuką guminukų ir nusprendžiu, kad užteks. Be to studijos karštis pradeda spausti galvą, o ventiliatorius, pirktas praeitą vasarą Belgijos Lidle už šešis eurus, žinoma, nebeveikia.

Nusprendžiu sustot kavinėj ir atsigerti braškinės matchos, tik, deja, eilinį kartą ji pasibaigus. Tad varau į parką. Visi kiti londoniečiai čia susirinkę jau seniai. Randu ančių šūdais neapkrautą žolės plotą, nusiimu batus ir prisėdu ant žolės. Iš kart geriau, nors tas galvos skausmas kas valandą vis stiprėja ir žinau iš patirties, kad taip lengvai nebepraeis. Išsitraukiu užrašų knygelę ir bandau konstruoti visiškai keistą istoriją apie savo vietinį kolektyvinį sodą. Staiga pasigirsta ir labai greitai išauga sraigtasparnio triukšmas. Išnyra virš galvos - karinis, be durų, su pro šoną kabančiu vyru kamufliažinėje uniformoje. Skrenda žemai, beveik kliudydamas medžius. Tada pasirodo ir antras. Triukšmo išvis belenkiek ir kyla dulkės. Abu nusileidžia netoliese, už kokių trijų šimtų metrų nuo manęs ir neišjungia variklių. Atrodo, kad net dreba žemė. St James parkas apsuptas ir Bakingemo rūmų ir kitų svarbių valstybinių įstaigų ir aš pradedu svajot apie diplomatės gyvenimą. Isivaizduoju kaip skrendu kariniu sraigtasparniu į aukšto lygio derybas ir lengvai flirtuodama ir gerdama jo “kokybišką” vodką įtikinu Putiną, kad karas yra so yesterday. Už kelių minučių sraigtasparniai vėl pakyla ir bene kliudydami medžius išskrenda. Nuo medžių staiga visur pasklinda žiedadulkės ir dabar mes visi, besideginančios moterys, žolę rūkantys bičai, ir ofisiniai kolegos, čiaudim ir dairomės vienas į kitą - viena iš tų kolektyvinių patirčių.

Pagvildenus savo istorijos idėjas užrašų knygutėj man šiek tiek pakyla ūpas ir atsistato nuotaika, tad nusprendžiu, kad metas varyt namo. Piko valanda, bet metro vėl tuščias, nes visas miestas sėdi parke. Pakeliui namo bandau apsipirkti vakarienei. Marks ir Spenserio parduotuvė yra patogiausioj vietoj, bet ten tokios kainos, kad aš jas mokėdama jaučiuosi kaip durnelė kurią vėl apgavo. Aštuoni svarai už rūkytos lašišos gabaliuką, kuris žinau kad Lidle kainuoja keturis. Tad nors ir jau normaliai įsiskaudėjo tą galvą, nepatingiu ir nueinu iki Lidlo. Šiandien durnele būt nenoriu. Darau prieš porą dienų atrastą receptą, kuris dieviškai skanus. Kai kažką naujo atrandu valgau keletą kartų iš eilės. Nors net nebūtinai naujo, kažkaip mėgstu kartoti tą patį maistą kokią savaitę arba dvi, po to sukt link kažko kito.

Bertis gauna daug daržovių man bepjaustant. Pasidarė visai neišrankus senatvėje. Su vakariene išgeriu vaistų nuo skausmo. Kitaip negaliu, nes turiu labai jautrų skrandį, tad būtina pavalgyt prieš geriant vaistus, kad neraižytų. Prigulusi baigiu skaityti istoriją apie moterį su penkiom asmenybėm. Jos draugė jai sugalvojo šeštą asmenybę, tam, kad ji prisipažinus savo sužadėtiniui apie penkias netikras savo kaukes, galėtų pristatyti šeštą kaip tą tikrąją. Kad sužadėtiniui būtų už ko užsikabinti.

Panašu, kad galvos skausmas šiek tiek praeina, tad einu išvesti Berčio. Lauke susitinku savo gėjus kaimynus, kurie čia atvyksta tik vakarais tvarkytis sodo. Naktiniai sodininkai. Bertis ir juos aploja. Kiti kaimynai kažką kepa sode ir visa gatvė paskendusi jų dūmuose, romantiška. Apsipūtusi trijulė ant šaligatvio kažkodėl keičiasi kojinėm, Bertis vos jų neapsisioja, bet bent jau neaploja. Dilgėlėm apaugusiais laiptais pakylam į Parklando takelį, kuriame vis dar bėgioja žmonės, nors beveik tamsu. Matosi Londono žiburiai ir miglota jaunatis.

Grįžus randu statybininko žinutę - dujų meistras nori grįžti rytoj. Kažką sugalvojo. Įsipilu apelsinų sulčių ir atrašau, kad ok, tegu ateina, paliksiu raktus kur nors, su Berčiu tegu pats tvarkosi. Dabar belieka susilankstyt skalbinius ir išsiplaut indus. Rekordinio karščio gegužės pirmoji eina galo link. Jaučiu, kad vėl smigsiu. Įdomu ar rytoj vėl neprisiminsiu kaip.