Paukščių takais

Gandras eilinį kartą vietoj kūdikio man atnešė naują idėją - skaityti iki galo

May 12, 2025

Kartais aš negaliu nustoti galvoti apie gandrus. Čia kaip tas banalus posakis - gyvenk kasdieną, lyg ji būtų tavo paskutinė, kad išsaugotum tą nuolatinį stebėjimąsi gyvenimu, viską priimtum kaip naujieną, išliktum jaunas ir žvelgtum į dalykus “iš tikrųjų”. Tai man taip yra su gandrais. Aš į juos žiūriu kaskart kaip gyvenime nemačius ir tiesą sakant man nuo to nėra taip labai jau smagu. Kai eilinį kartą užmačius gandrą baksnoju pirštu į mašinos langą ir sakau - o gandras! tai jaučiuosi tiesą sakant ne kaip kokia nušvitus budistė, o labiau kaip durnelė su dokumentais. Jei važiuoju per itin gandringą kaimiūkštį tai kartais net tenka su savimi pasikalbėti: ramiai Rimante, čia tik gandras, toks pats, kaip ir visi kiti keturiasdešimt tūkstančių Lietuvoje kasmet perinčių gandrų, ir nelabai kuom jis nuo savo kolegų skiriasi. Kvėpuojam.

Bet kažkodėl man jie yra žiauriai įdomūs. Turbūt nes didžiausi paukščiai aplinkui, gan egzotiški, pelikanų giminaičiai ilgom elegantiškom kojom ir snapais. Esu net fanzine kažkada padarius apie gandrus ir “įdomius jų faktus”. Aišku gulbės irgi didelės ir dar fajnaj leidžiasi į ežerą, bet šiaip pernelyg primena plaukiojančius batonus, o kai vaikšto krypuoja kaip eilinės kaimo žąsys, tai galų gale - nieko ypatingo.

Dar kregždės, tos gyvos žirklės - visai nieko. Mėgstu balkone stovėdama sekt akimis jų kosminį greitį kai krykštaudamos (atrodytų) iš džiaugsmo ir sukdamos ratus, kartais praskrieja taip arti mano veido, kad jis gauna smūgį jų nešamo dangaus ir laisvės aromato.

Gandrai veža, nes jie palieka savo lizdus ant tų stulpų ir išvaro žiemoti į Afriką, kaip kad aš užrakinu savo butą Visagine ir varau tapyti į Londoną. O tada grįžtu ir kaip tam gandrui tenka tvarkyti savo apgriuvinėjusį per žiemą lizdą, taip ir aš kasmet randu kokį nors siurprizą. Praeitą kartą išvažiuodama spintelėje palikau vietiniam malūne pirktų ekologiškų miltų. Iki šiol su paliktom maisto atsargrom nėra kilę problemų, bet malūniniai miltai turbūt nebuvo pakankamai chemijos neutralizuoti, tad grįžus po šešių mėnesių radau namie džiunglių lygio maistinių kandžių infestaciją. Visos lubos buvo nusėtos jų lervom ir vikšrais, o į akis daužėsi šimtai skraidančių suaugusių kandžių. Kaip Hitchcoko Birds, tik su kandim. Siurbiau visą tą jų bakchanaliją pilnas dvi dienas, ir dar teko visą maistą išmesti. Negaliu suprast - kaip jos patenka į uždarytus stiklainius? Buvo šlykštu, o lubos iki šiol nusėtos jų riebalų plėmais.

Šiemet grįžus pastebėjau, kad balandžiai kesinasi lizdą sukt balkone. Tai kasdieną dabar kovojam - jie man burkuoja, o aš jiems grasinamai ploju. Girdėjau, kad grįžę gandrai kartais susiduria su jų lizduose įsikūrusiom antim. Įdomu kaip su jom kovoja.

Seniausias žinomas gandras yra 39-ių metų, tai man jau netoli. Man kaip ir kitiems gandrams patinka gyventi ne visai tarp žmonių, bet taip šalia. Bėdos atveju kaip ir ne vienas esi, bet šiaip kasdienybėje niekas pernelyg netrukdo. Visagine panašus jausmas - toli nuo visko (Vilniaus ir Kauno), gamtos apsuptyje, bet visgi tankiausiai apgyvendintas Lietuvos miestas, kur, jei reikia - visko yra, net kur Chemexo išgerti.

Ant mano kaimyninių daugiabučių stogų gyvena dvi poros kirų. Tie kirai čia kaip pasimetę valkatos, labai nutolę nuo jūros, bet galbūt save iš naujo atradę per kitą prizmę? Vieną iš tų porų vakar labai puolė varnos. Vyko, sakyčiau net sustrateguota ataka, mūšis ore, tik nelabai suprantu dėl ko, nes kiaušinių juk dar nėra. Priminė Lentvario ir Semeliškių marozų kovas prie Trakų diskono - jokio skirtumo kas laimės. Bet kirai atstovėjo savo, ir nors nekenčiu jų durnų balsų, visai džiaugiausi, visgi senbūviai. Jau keletą metų stebiu kaip jie mylisi (wow koks sakinys, iškart į kalėjimą), po to sėdi ant tų savo kiaušinių per įvairias audras, o tada turi kentėt savo šlykščių ir negražių vaikų alkaną klyksmą. Aš į juos žiūriu su žiūronais, ir matau kaip tie kiriukai, pilki ir baisūs į savo kūnus dar neįaugę, vaikšto po stogą paskui mamą ir reikalauja visko savo didelėm gerklėm. Pagautam mamos žvilgsnyje matau nevilties bedugnę. Tada po truputį tie kiriukai ima dingti. Nesuprantu, ar per anksti bando skraidyt ir žūsta, ar ta, jų mamos akyse matyta bedugnė paima viršų, ar kas ten jiems nutinka. Kartais tiesiog iškepa ant stogo. Lieka koks vienas. Bet jau kai pradeda pats skraidyt, tai fajna būna ir tėvams, ir man, ir gal net toms priešiškai nusiteikusioms varnoms.

Gaila neturiu gandro lizdo šalia nuolatiniam stebėjimui. Gal dėl to jie man vis dar tokia egzotika?

Jeigu vis dar skaitote, tai jums Oskaras, Sidarbinė Gervė ir Nobelio premija. Pagaunat kampą ir už tai aš jums dėkoju. Sugalvojau pabandyti padalinti patarimų, nes nėra RIMantės, be pataRIMų (atsiprašau), o kadangi neprašytus patarimus dalinti jau seniai išėjo iš mados - tai lauksiu klausimų iš jūsų.

Čia rimtai - jeigu turite kažkokią problemą, nesvarbu iš kokios srities: gal kažkur pastoviai stringate, pastoviai bijote, ar nežinote kaip ką padaryti? Kaip išsisukti iš padėties? Kaip suvylioti kaimyną? Ką daryti su ta durna bendradarbe, arba neklaužada vyru, o gal savimi? Ką daryti kelionėje, o ko nedaryti? Kaip gyventi jei niekas nemyli? Kaip pradėti Substacką? Pasakokite, kas jums neduoda ramybės, o aš bandysiu pagelbėt.

Savo problemas galite rašyti visiškai anonimiškai, bet jei norite galite ir su vardu arba slapyvardžiu. Gavusi jūsų klausimus, bandysiu atsakyti ir kažkaip padėti. Nesu profesionali patarėja, tad žiūrėsim kas gausis, tegyvuoja eksperimento dvasia!