Naktis Sakašitoj

Ramenas, muzika, kalnai, japonai

Vidury senojo Japonijos Nakasendo maršruto, tiksliau šalimais, yra miestelis pavadinimu Sakašita. Jame gyvena gal kokie 5,500 žmonių ir iš pažiūros nedaug kas vyksta. Mes ten atvažiavome nakvoti traukiniu iš Nagiso, net nežinau kodėl. Prieš keletą savaičių kai ieškojau nakvynių, man tai pasirodė gera kompromisinė vieta atstumo/pinigų/kambario dydžio klausimų kontekste. 

Kai atvykome buvo apie šešios vakaro, jau sutemę ir miestelis buvo tuštokas, o vakaras šaltas ir vėjuotas. Assi, mūsų nakvynės savininkas, laukė automobilyje prie namo, ir tik susipažinus ir pamačius kur miegosime, supratome, kad tas kambarys, kurį aš užbukinau iš tikro yra senas tradicinis medinis dviejų aukštų japoniškas namas ir jame mes apsistosime visiškai vieni. 

Assi nusipirko šį namą prieš penkis metus ir savo rankomis viską atsakingai atkūrė ir išsaugojo labai daug autentikos. Grindys girgžda ten, kur turi girgždėti, kambariai jaukūs, ten kur turi būti jaukūs, o vonia gili ir mažytė, kaip ir priklauso. Assi, didelis muzikos fanas, antram aukšte turi CD grotuvą, o apačioje vinilų patefoną su gerom kolonėlėm (kitaip turbūt nebūna? Jei jau žmogus pirks vinilines plokšteles tai reik manyt negros jų per lievas kolonėles) 

Mes, visiškai susižavėję namu, bet šiek tiek nusivylę miesteliu, paprašėm Assi patart kur pavalgyti. Jis davė dvi rekomendacijas - viena ramenas, o kita muzikinė (?) kavinė. Kadangi tą dieną buvom praleidę pėstute keliaudami kilometrus tarp kalnų kaimukų, nusprendėm, kad muzika sotus nebūsi, iš pradžių reik rameno. 

Tai buvo viena iš tų vietų, kurių be rekomendacijos nerastum, nes pro langą atrodo tiesiog kaip kažkieno virtuvė, o tą vakarą joje dar sėdėjo 10 pagyvenusių japonų vyrų prie vieno stalo. Kaip 40 metų jubiliejinis klasiokų susitikimas. Mums nespėjus nuspręst ar drįstam ten užeiti, jie mus užmatę pro langą iš kart ėmė kviesti vidun. Japonai svečius labai mėgsta. Net tose vietose kur viskas yra labai turistiška ir aš per savo prizmę galvojau, kad na jau čia tai žmonės bus pavargę nuo vėplių iš Europos ir Amerikos, yra visiškai priešingai. Jiems visada buvo įdomu iš kur mes, ir norėjo mums parodyti savo dalykus ir šiaip pakalbėti angriškai. Išvis Japonijoje viešėti buvo labai lengva, nes niekur nesijaučiau, kad man kažką bando užbrangintai parduot ar išrašyt sąskaitą už tai kad į tualetą nuėjau. Prisiminus visokius Italijos ar Ispanijos miestus, kur “WC tik klientams”, maisto lėkštė 25 eurai + service charge + arbatpinigiai net nupurto. Japonijoj, kažkaip neaišku kaip, bet maistas yra skanus, pigus ir arbatpinigių kultūros tiesiog nėra. O tualetas - tai tarsi viena iš žmogaus elemntarių teisių - jų pilna, jie visi tvarkingi, nemokami ir lengvai randami. 

Bet grįžtant į tą rameno kavinę/virtuvę su gausiu stalu vyrų. Savininkai - senukai vyras ir žmona, pasodino mus ant tatami grindų prie stalo į kampuką ir savo nuline anglų kalba parekomendavo ko užsisakyti. Ramenas geras, bet su juo atvykę bumbuliukai ant iešmelių su padažu buvo vienas geriausių dalykų ever (tik nežinau pavadinimo soriukas jums ir sau). Kol mes pavalgėme, tas jaunų pensininkų klubas baigė dar po kelis alaus, nuo ko jie išmoko žymiai daugiau anglų kalbos ir pradėjo su mumis bendrauti ir visaip pokštauti. Teko sprukt, kad visai netaptume jų to vakaro programa, o ir norėjome aplankyti antrąją Assi rekomendaciją - tą mistišką muzikinę kavinę, kuri turėjo neužilgo užsidaryti.

Kai ją radome, buvo likę tik dešimt minučių iki užsidarymo. Beje, visa kavinė atrodė kaip kažkieno svetainė, o joje buvo kotatsu, vienas didelis japonas, daug vinilinių plokštelių ir tragiškai šalta. Jis bandė dar rodyti į laikrodį, kad šiandien jau kaip ir viskas draugai, bet mes visgi sutarėm ‘a quick coffee’. Arba kohi o futatsu kudasai, kaip kad aš buvau išmokus iš duolingo. Jis įjungė šildymą ir uždripino mums geros juodos, o tada nekviestas ir neprašytas, geriausia nerd maniera, ėmė leisti mums gabalus iš savo daugiatūkstantinės vinylų kolekcijos. Nuo mūsų entuziazmo jam pradėjo eiti geras vaibas ir jis visiškai įsijautė, ir quick coffee ėmė virsti į poros valandų asmeninę DJ session, kur klausėme visko nuo džiazo iki japonų 70s detective tv show muzikos, iki Oasis coverių, ambient ir kitų sunkiai klasifikuojamų, bet ausims nuostabių garsų. Iš to entuziasmo net prisipirkome vinilinių plokštelių (ta prasme neturim grotuvo). 

Paklausėm savo didžėjaus, kaip jis iš viso egzistuoja tokiam mažam miestuke? Ar ateina daug žmonių pas jį? Sakė nelabai.. bet neatrodė dėl to nei labai nuliūdęs nei susirūpinęs, ir uždėjo mums naują plokštelę. Po to paaiškėjo, kad ta kavinė ne tik kad atrodo kaip svetainė, bet ir yra jo svetainė tam tikra prasme, nes jis miega už sienos…

Sekantį rytą atsibudau nuo drebančių grindų. Pamaniau, štai tas ilgai lauktas žemės drebėjimas. Bet tai buvo tik kalnų vėjas uoliai drebinantis šio seno namo kiekvieną sieną ir langą. Nusileidus į virtuvę užsileidau muzikos, (dabar jau Assi vinilinių plokštelių kolekcija įgavo ryškesnį kontekstą), pasidariau kavos, ir nušvitau.