Laiškas #7

Griebiam analoginį krepšį ir nustojam keliaut

Atsibudau ryte, padariau mankštą, pameditavau, ir besiklausydama saulėto paukščių čiulbėjimo bei senų Frank Oceano gabalų nusprendžiau paklausti pasaulio - ką gi aš šiandien galėčiau tau padaryti? Ko tau, pasauli, iš manęs dabar labiausiai reikia? Ir pasaulis atsakė, kad padrikas minčių kratinys mano naujienlaiškyje būtų pats tas, tai važiuojam:

1. Paauglių pagarba

Pradėjau dirbt su paaugliais, tiksliau merginom paauglėm, tad teko ir save tokio amžiaus prisiminti. Nežinau, ar ir kitoms yra taip buvę, kai jauti kad jaunos mergaitės tave stebi ir tu jiems esi kažkiek fajna ir jos gal net norėtų būt tokia kaip tu kažkada? Aš kai buvau paauglė irgi žiūrėjau į vyresnes, bet man rūpėjo tik merginos, kurioms apie 20, o tos virš trim tai jau buvo senos neaktualios tetos. (na gal išskyrus Liudmilą, apie kurią pasakojau, bet tada dar nebuvau paauglė).

Tai supratau, kad šių paauglių akyse aš esu jau persirpęs bananas ir kaip kokia boba nebesu jom įdomi. Bet vat ko aš nežinojau tai, kad būna gyvenime toks ypatingas palengvėjimas, kuris ateina su žinojimu kad tau jau nebereik paauglių approvinimo, respekto ar kaip čia lietuviškiau pasakius - gilios žavesiu persmelktos paauglių pagarbos. Jau per vėlu stengtis atrodyt kietai, madingai ar kažkaip “jų pusėje” - ir viskas su tuo yra ok aš dabar būsiu jom tetutė, kas man visai tinka.

2. Adhd

Iš 150 paauglių, net 50 turi specialių reiklavimų egzaminų laikymui - nuo disleksijos ir nerimo sutrikimų, iki visiško nemokėjimo rašyt ranka ir dar įvairių kitų kombinacijų ir komplikacijų. Tai gaunasi trečdalis, ir kasmet tas skaičius auga. Faktas, kad kažkada neužilgo pasieksime kritinę masę ir tie reikalavimai jau nebebus specialūs. Specialiais taps tie, kurie be problemų galės kažką tiesiog paimt ir padaryti. Visai laukiu to momento, nes nusibodo klausyt kaip kas antras žmogus negali kažko padaryt, nes turi online diagnozuotą Adhd. Juk kam lengva susikaupt šiais laikais? Man tikrai nelengva - va negaliu vienos minties išvystyt visam laiškui tai šokinėju.

Kai visi oficialiai turės Adhd, kaip pasiteisinimą jį būtų galima naudot tik tiems žmonėms, kurie pavyzdžiui sakydami savo vardą, pamirš vidurį žodžio ką sakė, nes o wow pro veidą praskrido itin patrauklus balandis.

Simpatiškas balandis

3. Kelionės

Mano nauja tezė yra, kad žmonės per daug keliauja. Ne visiems reikia, būtina ar privaloma tai daryti. Ne visi tam gimę. Manau, yra daug žmonių kurie kažkur varo, nes juk per atostogas reik kažkur varyt. Bent jau tam, kad turėtum kitiems ką papasakot ir nebūtum toks apkerpėjęs sovietinis burundukas. Bet! Jeigu varydamas savaitgaliui į Kopenhagą susidarai “sąrašiuką”: kavinių, bariukų, fajnų parduotuvių ir visų kitų rekomendacijų, tai sorry draugyti, bet čia nekelionė. Čia kaip ėjimas į Ikėją nusipirkt tokią pat lempą/kėdę/lenyną kur matei pas Marytę (beje Marytė koks fajnas vardas, let’s bring it back). Kai susidarai tą kavinių, bariukų ir fajnų parduotuvyčių shopping listą ir tada eini pagal sąrašą kaip totali socialinė avelė, tai ar čia kelionės dvasia? Atradimų menas yra juk vienas pagrindinių dalykų keliaujant, ne? Turi naviguot vietinę kultūrą pagal savo paties gudrumą ir instinktus, o ne pagal Marytės pirkinių sąrašą. Kartais bus nefajna, kartais būsi apgautas kaip koks amerikietis Vidurio Rytuose, bet kartais, kai rasi kažką žiauriai skanaus, atmosferiško, ar sutiksi ypatingų žmonių, tas džiaugsmas ir prisiminimas liks širdyje labai labai ilgam. Žymiai ilgiau nei tas nuvarymas į kavinę Madride, kur Marytė jau fotkino savo matchą, tad dabar reikia ir tau.

Ir dėl to aš sakau, kad ne visiems keliaut reikia, nes ne kiekvieno charakteriui toks savęs grūdinimas ir komforto zonos palikimas, ir it’s ok. Reik normalizuot buvimą namie ir eufimą savo mieste ar kaime.

4. Analoginis Krepšys

Mačiau pirmą savo gyvenime analoginį krepšį (hahahaha) traukiny Londone. Kas nežino, tai čia toks Gen Z trendas, kai jie ilgėdamiesi savo negyvento analoginio gyvenimo, perka visokius daiktus, kurių realiai nebereikia nes telefonas viską padaro. Na, man kaip milenijalsei, kuriai niekada nereikėjo šokt pedofilams tiktoke ir buvo galima tiesiog saulėgrąžas kieme spjaudyt, gal šito pilnai ir nesuprast.

Gen Z kraustosi iš online pasaulio į offline (bet pastoviai apie tai internete pasakoja): jie perka mygtukinius telefonus, fotikus, mp3 grotuvus, knygas, sudoku žurnaliukus ir pan. Ausinės - būtinai su laidais. Žodžiu viską ko realiai nebereikia, nes mes turim iPhoną, jie deda į krepšį ir nešiojasi su savim kaip kurpanugariai. Arba kaip sraigės. Gal sraigės labiau, nes dalis to yra ir sulėtint gyvenimą. Tai va mačiau tikrą merginą su tokiu krepšiu ir laidinėm ausinėm sprendžiančią popierinį sudoku metro. Aš nieko prieš nes telefonai tikrai užknisa, bet kaip be jų papoustinsi savo analoginį gyvenimą online?

5. Anglicizmai

Berašant šį laišką pastebėjau, kad naudoju žymiai daugiau anglicizmų nei įprastai (bandžiau daug pakeisti, bet keletas liko). Ne, taip nėra todėl, kad jau 20 metų ne Lietuvoj o visur pasauly gyvenu ir primiršau gimtą kalbą. Taip nutiko, nes pastaruoju metu klausiau nemažai lietuviškų podcastų ir vat iš jų prisirinkau šitų nesąmonių. Manau kad kaip tik užsienyje gyvenantys lietuviai stengiasi kuo normaliau ir padoriau lietuviškai šnekėt, kad nepasirodytų kaip iš Čikagous. Bet vietiniai tai normaliai atsipūtę lupa online english speak, tai ir mane biškį sugadino, sorry

6. Žiedai

Dar pastebėjau Londono metro, kad nemažai merginų nešioja daug sidabrinių žiedų - ant kiekvieno piršto. Bet aš turiu omeny tokius kaip iš Žalvarinio kūrybinės studijos, kur atrodo pačios per šaltkalvių būrelį susikalė, visokių keistų formų ir tekstūrų. Ta prasme aš gal nieko prieš, bet kai matai po keletą tokių per dieną, įdomu are čia trendas ar tiesiog visada taip būdavo? Bet šiaip geriau nei sulaižytį į kuodą plaukai su kvadratiniais antakiais, Jėzau plyz kodėl tai nenyksta?

7. Mokykla

Na ir kad nebūtų čia toks jau visai adhd vyniotinis, vėl grįžkim prie mokyklos. Savo naujam darbe vakar visą dieną piešiau paraštėse ir visaip mindžiukavau kėdėj ir buvo žiauriai nuobodu… Visai kaip ir tikroj mokykloj būdavo. Pamenu kažkada galvojau kad bliamba gal ir man nediagnozuotas adhd buvo? Bet po vakarinės patirties supratau, kad čia ne manyje problema, o mokyklose. Nes ten bliamba yra žiauriai neįdomu ir viskas aiškinama kažkokiais pandos tempais. Man atrodo, kad žmonių kurie per ilgai dirba mokyklose smegenys nebefunkcionuoja visu 100 procentų. Nu nes, kažkaip tas biurokratijos ir taisyklių kiekis išlygina smegenų žievę, ir akivaizdūs dalykai pradeda prarast akivaizdumą ir reik juos aiškint ilgai ir per aplinkui.

---

Ačiū už dėmesį, jūsų patį neįkainojamiausią resursą. Jei norite mane paremti ir pasidalinti ir savo finansiniu resursu - spauskit čia - renku ant botokso

Jau parėmusiems, labai dėkoju - kiekvienas euras eina tiesiai į raukšlės išlyginimą. (meluoju tikrai neina)