Laiškas #5
Kai į duris beldžiasi mirtis
Žiūriu seniai nerašiau. Kaip anglai mėgsta sakyti time flies when you’re having fun. Tik aš nesilinksminu, o atvirkščiai. Ir galiu pasakyti, kad kai tu liūdi ir žiūri mirčiai į akis, laikas irgi kažkaip susilieja į vieną dieną, tad nustebau, kad iš tikro jau beveik pusė mėnesio prabėgo nuo paskutinio laiško.
Prieš savaitę gavau diagnozę, kad mano myliamiausiam Berčiui, dešimties su puse metų kokapu šuneliui, galutinės stadijos inkstų nepakankamumas, kitaip žinomas kaip amen. Pas veterinarą kreipėmės, nes Bertis, kuris anksčiau nekramtydamas rijo viską ką jam duodavai, dažnai net pirštus nukąsdamas, pradėjo nepabaiginėt savo pusryčių ir vakarienės. Iš pradžių palikdavo truputį, po to jau pusę, o po dienos ar dviejų išvis nebenorėjo liest maisto. Be to jam labai dvokė iš burnos. Galvojau, kad sugedo dantys, skauda ir sunku valgyt… O vaikeli, kaip aš klydau.
Kai detaliai nupasakojau veterinarei visus simptomus, ji iškart rekomendavo daryt kraujo tyrimus, nes tik taip bus aišku, kas jam yra. Aš jai bandžiau sakyt, kad bet jūs pažiūrėkit į jo dantis normaliai, ten gal kokie puvėsiai jam kliudo? Sakė, jo ok pažiūrėsim kai kažką žinosim iš kraujo tyrimų. Na, ji matyt iškart nujautė kas ir kaip.
Tą vakarą važiuodami namo sulaukėm skambučio su preliminariais rezultatais ir moteris, kuri skambino, buvo ne ta mūsų veterinarė, o kita, ir pavadinkim ją deramai - laboratorijos žiurkė. Ir ji sakė, cituoju: “turim du variantus, arba palikit Bertį mums ir dedam ant lašelinių, bet na tokioj stadijoj jau nepadės iš tikro, arba galit rytoj atvežt ir užmigdysim.” Ta prasme kąąąą??? Kaip taip apskritai galima su žmonėm šnekėt? Ateini naiviai šuns dantų patikrint, o tau sako tai gerai žudom rytoj, kelintą būsit? Toks jausmas, kad jiems atsikratyt svarbiau nei pagydyt. Wtf.
Tai aišku labai supykau, labai verkiau. Nu negalima žmonėm sakyt, kad davaj žudom tavo šunį rytoj, kai jis net neatrodo, kad miršta. Net gailiuosi, kad buvau pernelyg mandagi ir tiesiog numečiau ragelį nepasiuntus jos ant trijų raidžių. Bet tai buvo tas vakaras, nuo kurio mano laikas sustojo.
Nuo praeito trečiadienio esu namie, stebiu priešais savo akis nykstantį gyvenimą ir filosofuoju. Išsistudijavau kraujo tyrimų rezultatus Chat GPT ir suprantu, kas vyksta su visais toksinais ir anemijom. Suprantu ko tikėtis artimiausiu metu. Matau, kad Bertis nesikankina nuo aštraus skausmo, tiesiog jam yra giliai nepatogu, silpna, ir kuo toliau tuo labiau jo pasaulėlis traukiasi, ir dabar jau yra susitraukęs tik į vieno kambario vieną pusę. Pažadėjau jam, kad nemirs jokioj keistoj veterinarijos ligoninėj, o tik namie. Tikiuosi tai pavyks padaryti natūraliai, bet jei staiga ims labai kankintis, galbūt teks galvot iš naujo.
Mirties laukimas yra labai keistas laikas. Kai terminaliai serga žmonės - neturime kito pasirinkimo, laukiame. Net negražu sakyti, kad laukiame, nors kartais tai ir būna tiesa. Juk turi vertinti ir maksimaliai išnaudoti tą laiką, kol dar esate kartu. Negražu laukt kito žmogaus mirties. Kažkaip ne tai kad negražu, bet net jei ir lauki jos vistiek kažkaip nepatogu tai pripažinti.
Su šunimi irgi panašiai. Vertinu laiką kartu, dėkoju jam už jo angelišką draugystę ir kuriu jam fantazijas apie tai koks nuostabus bus jo sekantis gyvenimas. Bet iš kitos pusės, mano pačios gyvenimas dabar yra visiškai sustabdytas, niekur neinu (nes spoiler alert dar neradau darbo), negaliu eit į studiją ir tapyt kažkokio durno paveikslo, kol Bertis merdi namie ir nežinau ar grįžus dar jį rasiu. Tai va iš kitos pusės galvoju, kokia esmė nedaryti jam eutanazijos iš karto kaip ta šarlatanė kraujo tyrimų mirtininkė ir rekomendavo pirmą vakarą? Jeigu aišku, kad jam galas ir dabar jau tik blogyn. Kam laukt, kam matyt jį tokį sukūdusį, paliegusį, nusilpusį… Juk ko nepribuvęs jau nepribūsi.
Nežinau, aš gal durna, bet tikiu, kad reikia sutikti mirtį kai ji ateina. Ji yra vienas iš nedaugelio gyvenimo po saule garantų. Bus tikrai ir bus visiems ir na… ji nėra mūsų patogumui sukurta. Netelpa į mūsų užimtą produktyvią vakarietišką dienotvarkę, nes tiksliai nepraneša, kada ateis. Bet būk ramus, tikrai ateis. Ir tas amžinas klausimas, o tai kaip ten būna kai miršti? Ir nežinau ar Bertis pavyzdžiui supranta kas jam vyksta, mokslininkai sako nėra tam įrodymų… Bet, kad gamta už mokslą protingesnė tai čia jau seniai faktas.
Pirmą kartą man teko matyti kažkieno pilną gyvenimo ratą. Nuo tada kai Bertis buvo apelsino dydžio dviejų mėnesių ciucikas iki dabar - senas, daug atkentėjęs ir kantrus. Per savo linksmą gyvenimą jis pakeitė net septynias rezidencijas ir apsilankė daugiau nei dvylikoje šalių. Labai mėgo palot, pasivoliot, palakstyt, pasimaudyt, ir aišku pavalgyt. Visus, ką sutiko aplodavo ir labai mylėjo, kartais tai darydavo tuo pačiu metu. Turėjo vieną žmoną Lolą ir daug neįpareigojančių santykių su tos pačios lyties šunimis.. Net per savo paskutinį pasivaikščiojimą jis pats nuėjo iki vietinio parkelio, ten sutiko tokį nuviepusį spanielių, kuris pasirodo irgi ligotas, irgi dešimties su puse metų amžiaus ir į parką buvo atvežtas su vežimėliu. Jie matyt save vienas kitame atpažino ir tada ilgą laiką bandė visaip poruotis vienas ant kito be jėgų bet su nusiteikimu lipdami. Šiaip buvo labai juokinga.
Labiausiai pasiilgsiu nepažabojamo Berčio džiaugsmo kiekvieną rytą, vien dėl to, kad ir vėl mes visi atsikėlėm ir vėl mes visi gyvi.
Koks gražus meilės laiškas mylimam bičiuliui. 🤍✍️ 😢 Jau su vienu saviškiu teko irgi atsisveikinti, tik liga (visiškai irgi netikėtai!) smogė dar greičiau ir viskas truko trumpiau. Stiprybės 🫶🏻
Atjaučiu... Ir labai palaikau tavo nusiteikimą išjausti šį etapą...