Laiškas #4

Kaip nusipirkti kailinius

Eilinį kartą pramiegojom ir atsikėlėm statybininkams jau sugūžėjus vidun. Žiauriai nepatogu ir didelė nesąmonė kai taip nutinka, nes jie yra užėmę visą virtuvę ir svetainę, tad jiems pradėjus dirbt praktiškai nebeįmanoma ten patekt. Apie savo pusryčius net nesvajoju, bet bent jau Bertį tai reik kažkaip pašert. Jis juk vienintelis nieko nepramiegojo - lojo kaip visada garsiai ir nuoširdžiai.

Toks pramiegojimas pastaruoju metu dažnai ištinka, tad jau įpratę su užmiegotom akim visi trise išsigrūdom iš namų. Nusprendėm nuvaryti į tokią kavinę Turnpike Lane, kurioje anksčiau gan dažnai lankydavomės. Jos senas savininkas buvo filmų mylėtojas, o ant sienų kabojo įvairūs plakatai su terminatorium ir Al Pačinu, o lentynose buvo pilna knygų apie filmus ir net senų VHS kasečių. Bet dabar deja, galbūt savininkui pasikeitus, ši vieta kaip ir dauguma kitų, tapo eiline corporate bullshit: jokių plakatų, ant stalų mažos vazelės su mažytėm gėlytėm ir jokio kito vaibo ten nebėra. Jeigu man dabar kas pasakytų, kad esu kokioj nors dienos pietų kavinėj Žirmūnuose, tai nebūtų labai sunku patikėt.

Bet dar kavinės nepriėjus, visai šalia, pastebėjom didelę vintažinių švarkų ir paltų parduotuvę. Ne tokią, kur viskas fajna, sukuruota ir brangu, bet tokią kaip sandėlys, kur teks pačiai kaip archeologei kapanotis. Didelės nuolaidos? Kaipgi neužėjus.

Jau nuo žiemos pradžios svajoju apie gražią šūbą (kailinius). Nusibodo kaip pokemonui vaikščioti su savo juodu skandinavišku puchavyku, kad ir koks jis būtų be galo šiltas ir patogus. Juk ir šaltuoju metų laiku moteris kartais nori pasijausti moterim, ar ne? Mintyse turėjau tokią stilingą italės donnos, glamūrinės dolče vitos, Milano aukštuomenės damos portretą. Bet didžiąją dalį kailių ant savęs užsidėjus veidrodyje mane pasitikdavo pop daininkė/buhalterė Liudmila iš Rusijos. Pasibjaurėdama sakiau no this is too Eastern European, iškart bulgarei pardavėjai paaiškindama, kad it’s ok I can say that.

ne taip norėjau

O taip labiau

Bet žvaigždės visgi tą rytą buvo palankios ir mano rankose atsirado daili shooba shoobaitė, kuri idealiai man tiko ir pagal dydį ir pagal spalvą. Ir iš to, kad atrodau labiau kaip John Lennonas, o ne Ala Pugačiova, supratau, kad reiks su ta bulgare pardavėja dabar vest rimtas derybas. Čia žvaigždėms ir vėl gerai susidėliojo ir man pavyko tuos (audinės!) kailinius gauti už 100 grynų… Ta prasme 190 svarų nuolaida nuo pradinės 290 kainos… Man gal derybininke būt? Bet manau, kad tiesiog kartais į tavo gyvenimą pasibeldžia lemtis ir apglėbdama tave minkščiausiu audinės kailiuku išpildo tą vieną tyrą norą.

Ir ne taip

O vat taip

Dabar pirmą kartą gyvenime tikiuosi, kad žiema greit nepasibaigs, ir kad orai dar atšals, nes bliamba čia Londone būna ir +12, kas man šiuo metu netinka.

Su drauge komplimentus žvejodama juokavau, kad gal taip atrodau iš tikro:

bet ji kaip tikra draugė man sakė, kad ne tu ką - atrodau tik taip:

O kadangi man dabar yra šilta ir nuotaika gera, tai leidžiu ir jum pacekavint kaip aš atrodau:

Kas vadinsit Pugačiova komentaruose, taip ir žinokit bus jums