Kyoto dienoraštis
Šventyklos, Starbucksas ir visi kiti sunkiai paleidžiami dalykai
Pusę savaitės kraustausi iš proto negalėdama adaptuotis prie pilkos realybės. Viskas labai nepatogu ir kaip gerai pavalgius būtina ištrūkti iš per siaurų džinsų, kyla stiprus poreikis iš čia sprukti. Nežinau kaip sėkmingai susimažinti ir vėl prisitaikyti prie senos būties, šitiek naujų ir gyvenimą keičiančių patirčių prisirinkus, tad stoiškai ir, kaip anglai pasakytų, su stiff upper lip nešu sunkią po-atostoginio bliuzo naštą ant savo trapių, nors ir ne visai siaurų pečių.
Man kasdien trūksta išprotėjusios muzikėlės metro stotyse, 7-11 su netikėčiausiais pasaulio užkandžiais, ekranų visose vietose su absurdiškom ir niekaip nelogiškom reklamom, laiku važiuojančių erdvių ir kokybiškų traukinių… Vonia su manim nešneka, o tualetai absoliučiai be mygtukų. Ta japoniška buitis yra kaip prabangus Shoyeido smilkalas plevenantis ore - nebūtina ir galbūt ne visiems pastebima, bet tokiems kaip aš, reikalinga nemažiau nei tas oras, kuriuo ji plevena.
Bet aišku ta linksma buitis yra tik viršutinis šio įspūdingo pyrago sluoksnis (wow mano visos metaforos šiandien apie maistą eina. Dar neišmokau iš naujo gamint grįžus, tai sėdžiu alkana nu ir va matosi). Po gerai veikiančia kasdienybės logistika slypi gili kultūra ir tradicijos, keistas shinto ir budizmo miksas, zen, estetika, poezija, gamta ir apskritai menas gyventi. Aš vat to bandau dabar visaip nepaleisti.
Apsistojusi Kyoto aplankiau labai daug šventyklų, nors ir neplanavau to daryti. Apskritai važiuodama į Japoniją norėjau tiesog įbūti. Visiems aišku, kad ten visai kitokia kultūra ir atseit jautiesi kaip kitoje planetoje, tad maniau to ir užteks. Nereik ten per daug ardytis ir dar bandyt kažką pamatyt, nes nu ir taip bus ką veikt. Tas pats ir su maistu - neieškojau kažkokių ypatingų rekomendacijų, nes galvojau ir taip man viskas patiks (kaip beje ir buvo. Sorry vėl aš apie maistą)
Bet Kyoto mes apsistojome dideliam trijų kambarių bute. Kažkodėl taip jau buvo Japonijoj - arba gaudavom mažiuką kambariuką, kur vienu metu tik vienas žmogus galėjo judėt, arba daugiavaikės šeimos vertą erdvę. Du Šio buto kambariai buvo paprasti miegamieji su lovom, arba kaip jie vadina - western style, o trečias buvo senoviškas, su žemu staliuku ir pagalvytėm ant grindų ir tradicinėm shoji durim.
Kitą rytą, atsibudom dar prieš saulei tekant, ir nusprendėm pamedituot savo tuščiame tradiciniame kambaryje kaip kokie zen vienuoliai. Taip šventai pradėjus ir kilo mintis aplankyt kokią nors šventyklą. Kadangi tos dienos maršrute buvo Starbucksas (lol) čia turiu duot konteksto - šiaip Starbuckse nesilankau, bet Kyote yra vienintelis pasaulyje Starbucks įrengtas tradicinių arbatos namų stiliumi, kur visi sėdi ant grindų, tad norėjau patirti šį kakofonijos momentą. Kyomizu-dera budistų šventykla yra netoli Starbuckso, tad taip ji ir patapo pirmąja tos dienos stotele.
Gaiviame rudens ryto ore kopėme į kalną, kol pro senus namukus ir medžius mus pasitikdama išlindo raudona pagoda aptverta gyva kiniečių turistų su selfies stickais tvorele. Bet pro ją prasibrovus atsivėrė visas šventyklos kompleksas ar kaip jį pavadinti? Nežinau, kas labiausiai padarė įspūdį - ar vaizdai nuo kalno, ar sena medinė architektūra ir labai santūrus stilingas altorius, ar smilkalai mirusiems pagerbti, ar tas verslininkas kuris užbėgęs į kalną nusilenkė verslo Budai, nusifotkino, padarė tempimo pratimus ir nubėgo toliau. O galbūt ta gervė, kuri atskrido pažvejoti, bet atėjo prie pat manęs pasilabinti ir nusifotkint. Gal akmeninės Jizo skulptūros su sijonukais, saugančios kelią? Gal ateitį pranašaujanti poema, kurią gali išsitraukti už 100 yenų? Bet kažkas visgi suveikė ir pajaučiau gilią rezonaciją su šiuo pasauliu. Tokią gilią, kad nusileidus nuo kalno ir geriant savo abejotiną kavą ant Starbuckso grindų ėmiau gūglint visas Kyoto šventyklas ir sudarinėti sekančių trijų dienų programą - iš serijos - how many temples is too many temples?
Sekanti šventykla buvo sidabrinis pavilijonas, kurį aš pasirinkau dėl superinio sodo. Bet vėliau skaičiau kad kažkada seniai seniai kai Kyoto vyko žiaurus 10 metų karas ir visas miestas praktiškai buvo išnaikintas, tuometinis imperatorius nieko nenorėjo apie tai žinot ir jam buvo visiškai neįdomu. Jis norėjo tik toliau sau euft su gėjais berniukais, skaitydamas poeziją, darydamas pseudo arbatos ceremonijas ir galvodamas apie meną. Taip, kol samurajai daužėsi ir pjovė vieni kitus, jis praignoravo visą karą leisdamas paskutines iždo babkes savo naujos chatos statybai. Ir jis pastatė šitą sidabrinį pavilijoną, kurio visi langai buvo į kalną, kad nereiktų žiūrėt į savo išniokotą miestą. Skamba savanaudiškai ar ne? Bet kai baigėsi karas ir Kyoto buvo atstadinėjamas, iš šio imperatoriaus namų pasklido visas estetikos, grožio ir kultūros supratimas pagal kurį ir buvo atstatytas visas miestas. Ir visa tai kuo mes dabar žavimės, architektūra, menai, poezija, arbatos ceremonijos ir panašiai - yra išlikę jo savanaudiškumo dėka! Reik šito nepamiršt kai užeis eilinį kartą noras kažką smerkt už tai, kad jiems neįdomu apie Ukrainą šnekėt. Nežinome visgi kas ilgalaikėje perspektyvoje labiausiai atsipirks.
Visiškai ne į temą pastaba - kalbant apie ilgalaikės perspektyvos atsipirkimą, šiandien netyčia sužinojau, kad pralobau iš savo prieš šimtą metų padarytų durnų kriptovaliutų investicijų. Juokinga, nes tas babkes buvau seniai nurašius, o dabar per sekundę jaučiuosi kaip Wall Street ryklė su daugiapakope strategija…
Grįžtant į Kyoto, aplankiau daug šventyklų, zen sodų, prisipirkau smilkalų visam gyvenimui, bet… nemačiau nei vienos geišos! Net vakare įsijungiau Memoirs of Geisha pažiūrėt lokacijas, kad gal aš ne ten vaikštau, ir tik bežiūrėdama supratau, kad ta pagrindinė geišą vaidinanti aktorė yra kinietė, kas buvo dvigubai juokinga, nes Kyoto gatvės yra pilnos būtent kiniečių turisčių geišom persirengusių, tai kaip ir viskas susivedė ir gal ir galima sakyti, kad tam tikra prasme aš geišą mačiau. Čia turbūt panašiai kaip pankų Camdene ieškot - rasi ispanus su odos imitacijos kelnėm iš H&M.
Šiaip kiniečiai turistai yra mano siaubas. Iki šiol mano siaubas buvo tie patys ispanai (nes nu labai garsiai šneka), prancūzai (nes labai annoying ir tempia gumą) ir kartais amerikiečiai. Bet wow, kinai paėmė pirmą vietą po šitos kelionės, krč komunizmas ir babkės yra nerekomenduotinas miksas žmonijai aš jums pasakysiu - tiek agresijos kad pagaut gerą kadrą dar nesu nei mačius nei patyrus.
Paskutinę diena Kyoto užsukome į vieną tokią kavinę, kuri atrodė kaip namelis grėbliams ir kąstuvams sodų kvartale kurnors šalia Visagino, net su tualetu lauke! Tik aišku tas tualetas buvo vistiek japoniškas ir su visais mygtukais. Joje buvo tik trys stalai, vienas laisvas. Prie kito stalo sėdėjusi mergina mums paaiškino, kad master šiuo metu yra išėjęs į parduotuvę, bet kažkada grįš. Tai prisėdom palaukt. Aš kol laukiau pradėjau sau piešt į knygutę, ką grįžęs jis pamatė ir tai jam patiko, nes ir pats yra menininkas. Parodė man vietinio menininko laikiną parodą pas save stalčiui - koliažinius dienoraščius, už kuriuos aš nieko nuostabesnio nuoširdžiai nesu mačius. Žmogus kas dieną iš skirtingų spalvų ir tekstūrų popierių darė atviruko dydžio minimalistinius koliažus apie savo kasdienybę, kurie buvo ne tik kad labai jaudinantys ir širdį šildantys, bet ir ekspertiškai meniški ir vizualiai tobuli. Ir viskas buvo sudėta į paprastus mažiukus nuotraukų albumus… Deja neturiu nei nuotraukų nei vardo, kas daro šį atsiminimą dar vertingesniu, because it’s all I have. Savininkas parduotuvėj nupirko alaus vienam iš savo klientų ir mandarinų, kurių lyg žinodami iš žaidimų aikštelės atbėgo mandagiai prašyti vaikai. Ir jis visiems davė po vieną ir jie labai mielai japoniškai jam dėkojo. Aš išeidama iš jo irgi gavau vieną mandariną, bet įdomu ar jis žino, kad davė man žymiai daugiau nei tą mandariną.
Ah, kaip smalsu skaityti :) Mes buvom Kijote su dviem mažais vaikais, tai visai kitaip patyrėme, bet smagu apie tą patį miestą iš kito kampo skaityti. Ačiū.
Labai megstu tavo pasakojimus. Jau turejai pastebeti is komentaru kiekio, bet anyway.