Kaip Donaldas Trampas išgelbėjo mano gyvenimą
ne apie politiką ar rinkimus - asmeninė istorija iš 2011, su senom Niujorko nuotraukom
Kažkada labai seniai man buvo tamsi ir nyki depresija. Ji truko visą lietuvišką rudenį ir pusę lietuviškos žiemos. Žinau, daug kam tas lietuviškas ruduo ir žiema yra jau pakankama priežastis depresijai. Tie mūsų žemai kabantys ir net nuo stipraus vėjo niekur nesitraukiantys pilkiausio pilkumo debesys kasmet mus gausiai apdovanoja. Bet mano depresinis atvejis buvo žlugusios meilės pasekmė, kas šiaip yra žymiai blogiau už niūrų orą, ypač kai tau vos 23 metai. Nežinau ar jums yra buvę kad jūsų jaunuolis nieko nepranešęs per naktį išsikrausto į Kanadą, o tu apie tai sužinai iš kitų žmonių (ir čia net nebuvo kažkokia liudytojų apsaugos programa), bet man nutiko būtent taip ir to pasekmės buvo graudžios.
Aš niekaip negalėdavau užmigti, tad ištisai žiūrėjau Entourage ir Curb Your Enthusiasm serijas lovoj per laptopą, kol akys visiškai neišdžiūdavo ir pasiduodamos užsimerkdavo. O po to atisbusdavau prakaito suminkytų sausainių trupiniuose ir keletą sekundžių jausdavausi visai normaliai, iki kol negrįždavo atmintis, o su ja ir visa egzistencinė prieblanda.
Tuo metu dirbau tokį pačios susigalvotą darbą - mokiau vilniečius anglų kalbos. Turėjau nemažai įvairiausių privačių klientų pas kuriuos keliaudavau į namus, kad jie turėtų su kuo paspykint in engliš. Mašinos neturėjau - man kažkaip net nešovė į galvą pabandyt ją įsigyt, nes pasirodo gali turėt arba depresiją arba mašiną, tad visur keliaudavau viešuoju transportu. Kai kurie mano mokiniai turėjo ofisus centre arba senamiestyje, kas buvo nesunku, bet buvo ir tokių, pas kuriuos reikėdavo važiuot kažkur į Pašilaičių galą, o tada jie dar pasiimdavo mane su savo Lexusu ir veždavosi į kažkokias nebaigtos statybos terasas.
Tais gūdžiais laikais nebuvo jokios gyvos informacijos apie tai kada atvažiuos trūlai, nei stotelėj, nei telefone. Tad stovėdavau vakarais kažkokiam pamirštam Jeruzalės kampe ir laukdavau sau… (čia kaip tėvų istorijos apie penkių kilometrų kelią į mokyklą)
Vieną itin šaltą sausio vakarą įsisiūbavo arktinė pūga, aš buvau Fabijoniškėse, o penkiasdešimt šeštas įžūliai nesirodė. Praėjo penkiolika minučių, dvidešimt, dvim penkios, aš jau visai suledėjau ir pradėjau matyt vizijas kaip mirštu palėpėje nuo tuberkuliozės taip saulės daugiau niekada ir neišvydus. Šiaip nebuvo juokinga, nes su pem šeštu reikėjo nuvažiuoti iki stoties, o tada dar su tarpmiestiniu autobusu, kurie, kaip žinia, šikančių nelaukia, keliauti į Trakus. Galų gale tas 56 kledaras atpuškavo per pusnis ir nugabeno mano formos ledo gabalą į autobusų stotį. Skuodžiau slįsdama per po sniegu gulintį žudiką juodajį ledą, nes buvo visgi šansas patekt net ne į paskutinį, bet į priešpaskutinį autobusą! (Ot kartais sekasi)
Aš tai spėjau, tik ar autobusas pats spėjo? Pasirodo, nelabai galėjo atvažiuoti, nes gi pūga, ką nematote panele? Laukite dabar už valandos bus paskutinis, gal tas atvažiuos… Nežinau ar bandėt trintis Vilniaus autobusų stoty vėlų antradienio vakarą baisios pūgos metu? Ta prasme. Gal ir geriau nei šiaip gatvėj Fabijoniškėse, bet vistiek totalus šūdas.
Viskas uždaryta išskyrus tą spaudos kioską, kuriame pikta teta neleidžia per ilgai vartyt žurnalų. Ten mano akis užklydo už mažytės knygutės apatinėj lentynoj, kuri tekainavo 5 litus. Sandorio menas ar kažkaip panašiai - Donald J Trump. Toks abstrakčiai girdėtas amerikiečių milijonierius su labai kičiniu aštuoniasdešimtųjų kostiumu plačiais pečiais. Pavarčiau, ėmiau skaitinėti, mane aišku apšaukė pardavėja, tad daviau jai tuos penkis litus į delną, nors labiau norėjau duot į snukį, ir toliau sau skaičiau. Taip Trampo verslo pseudovadovėlis pateko į mano gyvenimą.
Autobusas ačiū Dievui irgi pasirodė, nes neįsivaizduoju koks būtų buvęs planas B, ir aš buvau gražinta į Trakus, kur nuo visos šitos nesąmonės bandžiau atsigaut šiltoj vonioj. Tada vyko visokių arbatų ir paracetamolių gėrimas ir nutariau visgi paskaityt daugiau apie ką čia tas Trampas. (Beje, jei dar neaišku tai čia buvo gerokai iki jo politinės karjeros pradžios)
Trampas pradeda nuo savo eilinės savaitės aprašymo - jo dienos ilgos, bet nepernelyg suplanuotos, tam kad liktų vietos improvizacijai. Jis pastoviai visiems skambina telefonu ir sudarinėja sandorius. Tai yra vienintelis dalykas, kuris jam rūpi. Kaip sudaryti kuo geresnį sandorį. Nesvarbu su kuo, nesvarbu kas buvo iki šiol, jis žiūri tik į priekį ir galvoja tik apie tai, kaip kuo geriau pavaryt, kad gauti kuo didesnį pelną ir kuo daugiau šlovės.
Knyga lengvai skaitoma ir Trampas pataria tikėti savimi ir tikėti, kad tu esi pati geriausia ir būtinai taip ir pasakok kitiems, net jei tai ir nėra visiška tiesa. (Ši ir panašios jo savybės dabar jau visiems iki skausmo pažįstamos, taip pat ir akivaizdžiai efektyvios). Jis nesiparina jeigu jam kažkas nepavyko, nes gi nesvarbu ir juo labiau nereikia galvot, kad čia buvo tavo kaltė ir kad kažką geresnio galėjai pavaryt. Ne. Kalti yra kiti, o tu esi fajna ir varyk tik į priekį nieko čia per daug negalvodama.
Turiu pasakyti, kad toje Trampo vieno bėgio į pasiekimus orientuotoje asmenybėje yra kažkoks tyrumas. Net nežinau kaip tiksliai apibūdint, bet kai kažkas yra tokia tobula ir gryna savęs versija (net jei aš to žmogaus nesuprantu ar kažkaip nepritariu) nuo jo man pradeda eiti kažkoks džiaugsmas. Savo knygoje Trampas nebando pasirodyti kažkokiu išmintingesniu ar išprususiu. Po velnių, jis tiesiog nori sudaryti gerą sandorį!
Tad skaičiau aš tą knygą valandą, dvi ir bliamba net durnai pasijaučiau, kad šitiek laiko sėdėjau čia tuose Trakuose ir liūdėjau visaip sau nieko nenorėdama. Trampo knyga man padavė tokią smarkią veiksmo energiją, vos ne fizižkai stumdama mane eiti ir versti kalnus.
Perskaičius knygą, praktiškai sekančią dieną (rimtai rimtai) mano depresija paėmė ir baigėsi. Aš atsipeikėjau ir pradėjau matyt kokią aš čia nesąmonę gyvenu ir kad nu jau nebeįdomu man čia šitaip liūdėt ir trupininėj lovoj serialus žiūrėt. Aišku sandorių sudarinėt ir verslininke būt irgi nelabai norėjau, bet radau gerą kompromisą.
Nusipirkau skrydį į Trampo žaidimų aikštelę - Niujorką. Nieko per ilgai nesvarsčiau - nei kad vasaris ir bus šalta, nei kur gyvensiu, nei kad dirbt legaliai negalėsiu… Nesvarbu. Juk Trampas mane įtikino, kad aš geriausia ir fajniausia ir tikrai kažką sugalvosiu. Nu ir bliamba aišku taip ir buvo: normaliai viską ten prabuvau, maksimaliai kiek viza leido, badu nemiriau ir net nereikėjo prostitute būti.
Būdama Niujorke su vienu draugu net nuvariau į tą auksu apklijuotą Trump Tower foje, ko mano draugas visiškai nesuprato, ir dalis manęs juokėsi ironiškai kartu su juo, bet kita dalis, rimtai mintyse dėkojo, nes kartais išsigelbėjimas ateina netikėčiausiais keliais.
Įtariu, Elon Musk tą knygutę irgi skaitė..
Koks fainas tekstas ♥️♥️♥️