Ikėja, kontrolė ir namai
Arba kas atsitiko, kad vietoj švarkų ir megztinių perkam sofas ir puodukus?
Po dviejų su puse mėnesių pagaliau pirmą kartą išsimaudžiau namie. Turime ir boilerį, ir laikiną vonią, tokią belenkokią, kambary be durų ir be elektros, bet užtat su karštu vandeniu! Prisidėliojau žvakių, langus apkarsčiau rankšluosčiais, kad mano sodininkai kaimynai nieko nematytų, ir tokioj romantiškoj rituališkom apeigom dvelkiančioj aplinkoj mirkau sau su šypsena ant lūpų. Kitą rytą atsibudau su skaudančia gerkle, o vakare jau turėjau 38 temperatūros. Ar įmanoma taip vonioj peršalt? Ar aš čia vėl kažkokią nesąmonę pasigavau?
Porą dienų prieš tai variau į vienos draugės parodą Londono centre. Išlipau Oxford Circus metro stotyje ir galerijos link eidama, pastebėjau, kad jau atsidarė nauja Ikea. Negalėjau neužsukti, nes būtent šiame pastate buvo mano pirmas tikras darbas Londone. Atsimenu, kai tik atsikrausčiau į Londoną 2005-ais, šioje vietoje buvusi pagrindinė Topshop rūbų parduotuvė man atrodė kaip Kalėdos, Holivudas, madų savaitė ir rokenrolas viename. Kontekstui - tuo metu Lietuvoj dar nieko nebuvo, nei jokių H&M’ų nei Zarų, gal tik Vero Moda ir nuobodžioji Aprangos Galerija. Kaip ir visi kiti buvau etatinė Humanos džiunglių medžiotoja, kur, kaip žinia, be pastangų nieko gero nerasi.
Tad pirmą kartą užėjus į Topshopą man apsvaigo širdis, nes čia stengtis visai nereikėjo. Parduotuvėje buvo visko, ko aš galėjau panorėti ir net daugiau, ir dar įvairių spalvų. Kai pavyko ten įsidarbint, labai didžiavausi, nes įsivazdavau, kad visi kam patinka rengtis rūbus svajoja apie darbą čia (nu kaimietė žinau). Bet tuo metu dar buvo ir tokie auksiniai fashion laikai: Kate Moss pas mus darė kolekcijas ir spalvingų figūrų anglės jas iššluodavo per keturias minutes. Apskritai, pastoviai kasnors įdomaus vykdavo ir ten dirbdami jausdavomės kaip nuosavam seriale, kurį žiūrėjo visas Londonas (nežiūrėjo).
Bet nuo tų laikų įvyko daug permainų, greitoji mada arba pateko po padidinimo stiklu ir sulaukė daug kritikos, arba dar pagreitėjo ir atpigo (sveiki kiniečiai), o Topshopo savininkas žūlikas Philipas Greenas, kažkaip ten vengė mokesčių, “bankrotavo” (nors tokie žmonės aišku niekad nebankrotuoja) ir visas savo parduotuves uždarė. Ir dabar, 2025-aisiais, šioje vietoje kątik atsidarė Ikea.
Pirmas įspūdis nusileidus eskalatorium į Ikeos showroomą - visiškas Vilnius! Tas pats blausus pilkšvas apšvietimas, pilkos grindys ir didelės rodyklės vedančios pro šabloniškas svetaines, virtuves ir miegamuosius. Per paskutinius penkis metus nemažai valandų praleidau Vilniaus Ikeoj laviruodama įvarius debatus dėl lempų, spintų ar kėdžių. Niekada nepamiršiu to užplūstančio atsipalaidavimo jausmo, kai jau galų gale ginčus laimėjusi pasiekdavau lentynų ieškojimo maratoną apsiginklavusi tuo urminiu sandėlio vežimėliu… O po to, kitam kasų gale išnirus laukdavo apdovanojimo hotdogas - už tai, kad ir dar vienas apsilankymas Ikėjoj nesibaigė skyrybom.
Bet kodėl šita Londono centre šviežiai įsikūrusi Ikea mane taip nuvylė? Nežinau ko tikėjaus, bet tikrai nesitikėjau, kad viskas bus lygiai taip pat kaip jau šimtą kartų išgyventa Vilniuj. Ir baldai tie patys, ir interjerų pavyzdžiai ir, sakau, net pats parduotuvės apšvietimas. Ar čia labai naivu iš mano pusės buvo tikėtis, kad Ikea, mokėdama aukštas centrinio Londono nuomos kainas, dar bandys ir dviratį išradinėti bei kažkuo nauju stebinti visko mačiusią ir prie kapitalizmo pasirinkimų pripratusią Londono auditoriją? Pasirodo taip. Naujoj parduotuvėj nėra jokio wow ir man bevaikštant ten net nebuvo panašu, kad jo kažkam pritrūko. Didžiausias wow yra turbūt jau vien tai kad Ikea yra pačiam miesto centre, kur nereik su mašina šimtą metų važiuot ir parkuotis, o va gali ramiai kad ir pakeliui į meno galeriją eidamas stabtelti.
Namų apyvokos daiktų ar net didelių baldų pirkimas nuo šiol nebūtinai turi būti savaitgaliui planuota kelione, bet gali tapti tiesiog impulsyviu pietų pertraukos metu padarytu sprendimu. Ką tai sako apie laikus, kuriuose gyvename? Kodėl mums namų lentynos ir kilimėliai dabar yra svarbiau nei nauji džinsai ir sijonai? Na, taip mes milenialsai jau senstam, leidžiam šaknis ir kuriam namus, tai pagal mūsų asmeninę programą viskas tikrai tinka. Bet kas visiems kitiems nutiko? Gal Gen Z pandemijos suniokoti žymiai daugiau laiko praleidžia namie, tad jiems nereik tiek rūbų, kiek reikia žvakių ir šakučių? O gal Londone teisiog jau visiems per brangu kažkur eit? Galbūt Gen Z tiesiog perka rūbus internetu, tad fizinės parduotuvės ir lieka tik tokiems susitupėjusiems milenialsams ir vyresniems?
Bet manau, kad namų aplinka dabar tikrai yra žymiai svarbesnė nei kad prieš dvidešimt metų. Juk dažniau net tik kad dirbam iš namų, bet ir rodom savo namus platesniam pažįstamų ratui - bendradarbiams per Zoom’o kamerą, paaugliams per šokius tiktoke, ir kitiems per savo maisto gamybos reelsus instagrame. Net paprastas selfis gali lengvai parodyt ir lentynas, ir gėlių vazas fone, o ką dar kalbėt apie tam dedikuotus “shelfius”. Pastoviai fiksuojami kasdienybės momentai išduoda kaip yra sudėti mūsų puodukai ir kokios spalvos yra mūsų patalynė. Realiai gali būti, kad mūsų namai yra tapę svarbesne identiteto ir asmeninio brando dalimi už rūbus.
Dabar viskas yra žymiai labiau “lifestyle” ir daugiau mūsų aspiracijų yra susiję su namais. Gal dėl to, kad rūbai yra pigūs, sukūsti galima su Ozempicu, o va nusipirkti savo būstą jau yra tikras pasiekimas ir, daugumai žmonių, deja, labai tolima svajonė. Tad Ikėja, savo nebrangiais ir gan universaliais rakandais, padeda nebrangiai prisijaukinti, kad ir labai beveidę blankią nuomojamą erdvę, ir joje jaustis kažkaip normaliai.
Bet dar manau, kad čia yra ir kontrolės momentas. Pandemijos, karų, dirbtinio intelekto ir kitų pokyčių dėka mes gyvename nestabilumo atmosferoje, kurioje tiesiog stengiamės adaptuotis, nes mažai ką tegalime sukontroliuot. Tad kontroliuojam ir kuruojam savo namų aplinką. Galim užsukt į Ikeą ir užtikrint, kad nuo šiol ir lėkštės derės su mėlynom stiklinėm ir mėlynom sofos pagalvėlėm.
Bet aš, net savo remontuojamo buto negalėdama dabar sukontroliuot, dėmesį dar labiau prizūminu ir telkiu jį į kuklias savo rankinės ir kosmetinės valdas. Nusipirkau handbag organiser (beje labai rekomenduoju) ir susidėjau visą turtą į atskirus skyrelius, įdėkliukus, kišenėlės ir užsegiau užtrauktukais. Dabar rankinuke vyrauja ideali logika ir tvarka, ir nuo to man kažkaip ramiau.
Ikėjoj šį kartą beveik nieko nepirkau, ir ne dėl to, kad ir taip jau pas visus daiktai vienodi kaip komunizme sekcijos ir taburetės. Bet tiesiog anksti dar šiam butui. Tad įsigijau viso labo vonios kilimėlį, kurį tikiuosi, dar panaudosiu kai pasveiksiu kadanors.