Antidepresantai, Ozempicas, plonumo sargai, Big Pharma

Šis tekstas nėra oficialus medicininis patarimas, bet gal turi neblogą mokesčių sistemos reformos idėją

Šią savaitę skaičiau straipsnį apie moterį “drįsusią” suabejoti antidepresantų tikrumu. Drįsusią rašau kabutėse, nes tai kas prasidėjo faktais pagrįstu moksliniu straipsniu, išsivystė į tos moters išvadinimą konspiracijų teoriste, kurią kolegos net atvirai ėmė kaltinti jei jų pacientai nusižudydavo.

Bet grįžkim šiek tiek atgal. Atsimenat lobotomiją? Iki šešto dešimtmečio galo naudojama procedūra, kurios metu per akiduobes pradurdavo ir išdarkydavo priekinę smegenų dalį tam, kad labai nedepresuotum. Po to žmogus tapdavo tokiu durniuku su atminties ir mąstymo sutrikimais, bet užtat bent buvo neliūdnas. Tai 1952-ais metais, amerikiečių mokslininkai bandydami sukurti vaistus nuo tuberkuliozės, netyčia sukūrė antidepresantus. Ir nors tuo metu niekas tiksliai nežinojo kaip tie vaistai veikė, visgi tabletė tapo paklausiau už lobotomiją ir taip jie paplito.

Buvo vadovautasi teorija, kad depresiją sukelia cheminis disbalansas, o vaistai padeda jį atstatyti. Tik viena problema su ta teorija yra tai, kad ji iki šių dienų nėra pilnai įrodyta.

Ši moteris, beje ji yra profesorė ir psichiatrė vardu Joanna Moncrieff, daro išvadas jog vaistų sukeliama cheminė įtaka keičia mūsų būseną iš normalios į nenormalią, mažindama emocijų intensyvumą, kas kai kuriems aišku padeda, bet ne visiems. Šie vaistai neišlygina to menamo cheminio depresinio disbalanso, o tiesiog padaro žmogų nutirpusiu (comfortably numb), nuslopina simptomus, panašiai kaip juos gali nuslopinti alkoholis arba opiodai.

Ne paslaptis, kad šie vaistai turi daug pašalinių efektų dažnai pasireiškiančių miego sutrikimais, nuovargiu, lytinio potraukio ir funkcijos mažėjimu, svaigimu, o kartais ir viškinimo bei svorio sutrikimais. Dar gi ne paslaptis, kad jų yra išrašoma žymiai daugiau nei reikia (vien Anglijoj kas penktas suaugęs ant jų sėdęs) ir žmonės juo vartoja ilgiau nei dera, nes prie jų yra priprantama ir sunku, o daug kam ir baisu, sustot. Nuo to aišku laimi Big Pharma ir gal tie žmonės, kurių atvejams tikrai geriau būti comfortably numb nei žudytis.

Bet šis atvejis įdomus būtent dėl to, kad šį daktarė susilaukė žiauriai daug neapykantos ir kibernetinių patyčių, nors atrodytų, kad jos tyrimai nepatogumų kelti turėtų tik didelėms farmacinėms kompanijoms, nes čia juk jos labiausiai pelnosi iš šių vaistų. Ši istorija išryškino tai, kad depresija tampa daug žmonių identiteto dalimi ir jie nenori atsisakyti minties, kad jų smegenyse disbalansas, dėl kurio jie nieko negali padaryt. Nes kitaip tai reikštų, kad jų gyvenimas yra kažkokia prasme tuščias, nereikšmingas, betikslis arba tiesiog ne toks kokio jie tikėjosi. Depresija yra gan normalus atsakas į durnas gyvenimo aplinkybes. Ir deja nemažai mūsų gyvenimo aplinkybių yra tiesiog durnos, todėl aš net nesiruošiu kaltinti pavienių individų, nes tai yra tokios labiau sisteminės problemos.

Dirbam prie kompo kur realiai nematome jokių apčiuopiamų savo pastangų rezultatų, tad tam kad jaustumėmės jog kažką veikiame susikuriam sudėtingus kavos ritualus (Aeropress I’m with you). Jei dirbam tikrą fizinį darbą pavyzdžiui valom tualetus ar pjaustom medieną, visuomenė jo nevertina ir algos vos užtenka oriam gyvenimui. Uždirbinėjam babkes kad pirktume daiktus ar leistume sau pakeliauti, nes ant svajonių namų vistiek turbūt niekad neužteks. Mūsų visuomenė skrieja kosmoso greičiu į technologines inovacijas, be jokios introspekcijos, analizės ir reikalingų pokyčių. Tad individu būti nėra lengva ir gal tikrai lengviau tabletes gert ir vegetuot sau pakenčiamoj būsenoj…?

Kiti vaistai keliantys daug kontroversijų ir diskusijų dabar yra Ozempic, Wegowy ir panašūs. Nuo jų galima tiesiog lengvai sukūsti, o kas gi nenori lengvai sukūsti. Jie veikia tokiu pagrindu, kad sugeneruoja hormoną, nuo kurio tu jautiesi sotus, o kai išalksti nori valgyt sveiką maistą - daržovytės ir vaisiukus, o ne tą klasikinį amerikietišką frozen pizza plastik burgerį. Ozempico paveiktos smegenys greito maisto nešamo dopamino nereikalauja. Vartojant Ozempicą, žmonės mažiau valgo, mažiau maisto perka, išvis neperka sausainių ir perdirbtų užkandžių, kas aišku didelėm junk foodo korporacijom nepatinka. Jos turės kažką sugalvoti.

Ozempicas turi šalutinių efektų, bet viršsvoris kasdien irgi turi šalutinių efektų, tad aš tikrai nenoriu smerkt lengvo sukūdėjimo, nes nu bliamba kodėl gi ne? “Nežinome ilgalaikių jo efektų” - na taip, bet ir Covido vakcinų ilgalaikių efektų nežinojome, bet turėjome pasitikėti mokslu. “Ozempico poveikis - trumpalaikis ir neišsprendžia tikrų valgymo sutrikimų problemų”, na tai ir depresantai neišsprendžia nieko, bet jų kažkodėl negalima smerkti. “Žmonės piktnaudžiaus Ozempicu vardan savo tuštybės” - žmonės turi teisę daug kuo piktnaudžiaut ir nuolat ja naudojasi. Visa tokia “logika” ir žmonių (ypač lieknų) pasipriešinimas Ozempicui man sufleruoja, kad mūsų visuomenėje yra gajus požiūris, kad lieknumą būtina užsitarnauti ir užsidirbti. Jei ne savo ypatingais gerais genais, tai bent sportu ir sveika mityba. Nesąžininga juk būtų jei visi staiga taptų liekni to nenusipelnę.

Bet, kad nebūtų čia toks vien skundų laiškas, norėčiau pasiūlyti visuomenei ir šį tą praktiško - naują mokestį. Davaj apmokestinam botuksines pripūstas storas lūpas? Merginos, kurios nori tų lūpų kas mėnesį turėtų susimokėt i bendrą fondą, už tai kad mes esam priversti į tą nesąmonę ištisai žiūrėt. Po to galim plėsti mokesčių sistemą į rinoplastiką, skruostikaulių pampinimą ir visą veido ištempimą į kaukę. Toks vaizdo gadinimo mokestis visuomenei, ką manot?